Agnė Leleivienė – keturiasdešimtmetė mylinti žmona ir dviejų vaikų mama. Rajono gyventojams ji geriausiai žinoma kaip Vadoklių kultūros centro Jotainių padalinio vadovė ir kelių kolektyvų meno vadovė. Vyras ir vaikai, kaip juokavo pati A. Leleivienė, „neetatiniai darbuotojai kultūrkėje“, kurie padeda visur ir visada: nuo pasiruošimo renginiams iki dalyvavimo kolektyvų veiklose.
„Jais galiu ir pasitikiu visu šimtu procentų. Kad ir kaip mylėčiau savo darbą, man mano šeima yra pirmoje vietoje“, – atviravo pašnekovė.
Ten, kur šaknys
Moteris gimė Putiliškių kaime, Panevėžio rajone.
„Kai buvau trejų metų, persikraustėme gyventi į Šilus. Ten baigiau pagrindinę mokyklą, vėliau – Raguvos vidurinę. Visada buvau aktyvus vaikas, lankiau beveik visus kolektyvus Šilų kultūros namuose. Šokau, dainavau, grojau. O vėliau, iki 2016 metų, dirbau Šilų kultūros įstaigoje. Čia dirbdama studijavau Panevėžio kolegijos Rokiškio filiale muzikos pedagogiką“, – pasakojo A. Leleivienė.
Šiuo metu ji gyvena Jotainiuose, tačiau, kaip pati tikino, viskas susiklostė taip, kad dabar gyvena ten, iš kur kilusi. „Čia gyveno ir mano proseneliai“, – teigė Jotainių padalinio vadovė.
Pasak jos, Jotainiai – labai gražus, strategiškai patogioje vietoje esantis kaimas.
„Čia gyvena nuostabūs, draugiški, bendruomeniški, visada pasiruošę pagelbėti žmonės. Tik reikia bendrauti, kalbėti, netylėti. Todėl lengva ir gera man čia dirbti. Gyvenu čia ne taip seniai, bet daugumą gyventojų pažįstu. Ypač tuos, kurie lankosi renginiuose. Labai džiaugiuosi, kad puikiai sekasi sutarti su seniūnija ir seniūne Milda Tamokaitiene, Jotainių bendruomene ir bendruomenės pirmininke Liana Ramanauskiene, žemės ūkio bendrovės vadovu Eimantu Čeponiu. Tariu nuoširdžiausią ačiū jiems už bendradarbiavimą, palaikymą, paramą. Be jų pagalbos ir prisidėjimo vieni su kolegomis nieko nepadarytume“, – dėkojo A. Leleivienė.
Monotonijos čia nėra
Pasiteiravus, kuo darbas kultūros centre ypatingas, padalinio vadovė tikino, kad dirbti čia niekada nebūna nuobodu.
„Šis darbas man patinka, nes niekada nebūna monotoniškas, visada labai daug iššūkių, naujovių. Turi nuolat tobulėti, lankyti mokymus, kursus, seminarus, semtis patirties iš kitų žmonių, kolegų, mokytojų. Susiduriu su labai daug žmonių ir jų skirtingomis nuomonėmis, idėjomis, charakteriais. Su kiekvienu reikia rasti bendrą kalbą, kiekvieną pakalbinti, pabendrauti. Renginiai taip pat niekada nebūna vienodi, ne visada viskas klostosi taip, kaip būnu suplanavusi, o planuoti ir susidėlioti mintis popieriuje ir galvoje visada mėgstu iš anksto“, – žodžiai byloja apie žmogaus rūpestingumą.
Visgi A. Leleivienė atviravo, kad metams bėgant darosi lengviau susitaikyti su tuo, kad ne viskas klostosi taip, kaip turėtų būti.
„Tiesiog reikėjo pakeisti požiūrį, kad ne viskas nuo manęs priklauso. Paprasčiausiai, taip susidėlioja aplinkybės. Šitokiam mąstymo pasikeitimui daug įtakos turėjo darbas su kolega Vaidu Dzežulskiu. Jis visada sako: „Agnyte, ramiai. Viskas bus gerai. Įkvėpk, iškvėpk. Na, o dabar jau varom dirbti“. Esu jam už tai labai dėkinga. Esu dėkinga visiems Jotainių padalinio darbuotojams. Mes esame nuostabi komanda. Vienas kitą papildome, pagelbėjame, patariame ir visada nuoširdžiai ir atvirai bendraujame“, – sakė moteris.
Taip pat, vadovės teigimu, darbas su vaikais – labai įdomus, bet reikalaujantis kantrybės ir pastangų.
„Jau kelinti metai gauname iš Rajono savivaldybės finansavimą vasaros stovykloms. Į stovyklas atvyksta vaikai ne tik iš Jotainių, bet ir iš aplinkinių kaimų. Būna, kad vaikų nepažįstu, o ir jie nežino manęs. Tuomet turime „reikalų“, kol jie supranta, kokia tvarka, kokios taisyklės, kaip galima ir kaip negalima elgtis. Svarbiausia yra pagarba, gražus, mandagus bendravimas tiek su mokytojais, tiek su kitais vaikais. Stovykla trunka maždaug dešimt dienų. Vaikai ateina ryte ir iki pavakario vyksta įvairūs užsiėmimai, edukacijos, mokymai. Kiekvienais metais stengiuosi sugalvoti tokių veiklų, kurių dar nebuvo. Jos turi būti ne tik įdomios, bet tokios, po kurių vaikas išeitų kažką naujo sužinojęs, išmokęs. Per stovyklos dienas labai pavargstu, bet viską atperka vaikų šypsenos, nuoširdus juokas, apkabinimai, bendravimas“, – gal ne veltui mokytasi pedagogikos.
Širdžiai mieli kolektyvai
Tačiau kaip gi viskas susiklostė, kad A. Leleivienei atiteko galimybė dirbti Vadoklių kultūros centro Jotainių padalinyje?
„Jotainiuose dirbti meno vadove mane pakvietė Vadoklių kultūros centro direktorė Eugenija Zakarkienė. Ji dar 2013 metų rudenį paskambino ir pasiūlė prisijungti prie kolektyvo. Tuo metu negalėjau sutikti, nes jau nuo 2005 metų dirbau Raguvos kultūros centro Šilų UDC vadove. Čia vadovavau ir vieninteliam Panevėžio rajone jaunimo folkloro ansambliui „Šilas“. Raguvos vaikų darželyje vadavau muzikos mokytoją. Visgi darbas vaikų darželyje buvo nuostabus. Man labai patiko mokyti vaikus dainuoti, su jais bendrauti, o ir direktorė bei kolektyvas buvo labai draugiški. Taigi E. Zakarkienei pasakiau, jei nesuras kito žmogaus ir dar būsiu reikalinga, nuo 2014 metų sausio galėsiu pradėti dirbti. Tad sausio mėnesį vėl sulaukiau direktorės skambučio su kvietimu darbuotis. Taip ir prasidėjo mano veikla Jotainiuose“, – pasakojo Agnė.
Moteris pirmiausiai pradėjo vadovauti suaugusiųjų folkloro kolektyvui „Rūtela“.
„Pradžioje su moterimis tik dainavome, vėliau su Jotainių seniūnaitės Angelės Meilūnienės didžiule pagalba buvo suburtas didelis, net 24 žmonių, kolektyvas. Tada jau pradėjome ratelius ratuoti, šokius šokti. Visi dirbome daug ir sunkiai. Tikslas buvo sudalyvauti dainų šventėje, gauti finansavimą tautiniams kostiumams įsigyti. Na, ir 2018 metais mums pavyko, dalyvavome dainų šventėje „Vardan tos…“, pasisiuvome tautinius kostiumus. Tada reikėjo visiems kolektyvo nariams išmokti teisingai jį vilkėti. Dabar jau visi žino taisykles ir nebesiginčija. Nors pradžioje buvo visko“, – šypsena nušviečia vadovės veidą.
„Su kolektyvu kiekvienais metais dalyvaujame Panevėžio rajono folkloro ansamblių šventėje „Par šilalį jojo“. Nuolat dalyvaujame vietos, Panevėžio ir kitų rajonų, miestų, kaimų ar miestelių renginiuose, šventėse. Bėgant laikui kolektyvo sudėtis nuolat keičiasi – vieni nariai išeina, kiti ateina. Migracija vyksta nuolat, bet tai natūralu. Juk keičiasi aplinkybės, žmonių gyvenimai. Šiandien šiame kolektyve yra šešiolika narių. Visi labai draugiški, mėgstantys pajuokauti. Dažnai po repeticijų grįžtame ne tik skaudančiomis kojomis nuo šokių, bet ir pilvais nuo juoko“, – repeticijų ypatumus apibūdino pašnekovė.
Vėliau, Leleivų šeimai persikrausčius į Jotainius, atsilaisvino padalinio vadovės vieta, kuriai užimti vykusį konkursą ji ir laimėjo.
„Taigi nuo 2016 metų dirbu padalinio vadove. Tais pačiais metais subūriau vaikų folkloro ansamblį „Virsnia“. Jo pavadinimas kilęs nuo upelio Virsnė, tekėjusio pro Jotainius. Jau tais pačiais metais dalyvavome folkloro ansamblių šventėje Smilgiuose. Labai džiaugiausi, kad po šio pasirodymo gavome Savivaldybės finansavimą tautiniams rūbams įsigyti. Tai buvo labai didelė paskata mergaitėms ir toliau lankyti kolektyvą“, – dėstė ji.
Dainuoja tarmiškai
Agnė sakė jaučiasi laiminga, galėdama vaikams suteikti žinių apie folklorą.
„Kai vaikai pradėjo lankyti kolektyvą, dalis jų net nežinojo, kas tai yra, kaip atrodo tautinis kostiumas, kaip jį teisingai apsirengti ir t. t. Labai sudėtinga ir gėda vaikams buvo kalbėti ir dainuoti tarmiškai, bet po truputį šią problemą įveikinėjame. Kolektyvo senbuvės jau drąsiai kalba ir dainuoja tarmiškai, o su naujokėmis visada dirbame ta linkme“, – sakė A. Leleivienė.
2018 metais vaikų kolektyvas „Virsnia“ dalyvavo dainų šventėje „Vardan tos…“. Vėliau, 2019 metais, jie vyko į Rumunijoje vykusį jaunimo folkloro festivalį.
„Esu labai dėkinga Panevėžio rajono savivaldybei už šią galimybę. Tai buvo didžiulis paskatinimas, akiračio praplėtimas ir neįkainojama patirtis visam kolektyvui. Su kolektyvu nuolat dalyvaujame vietos, Panevėžio ir kitų rajonų, miestų renginiuose, šventėse. Man kolektyvo narės kaip dukros. Jos ateina, pasisveikiname, apsikabiname, pasikalbame. Jos visada pasidomi, kas naujesnio, kaip gyvenu. Mano mergaitės – nuostabios“, – džiaugėsi A. Leleivienė.
Sielos atgaiva
Anot jos, dirbti meno vadovės darbą – tai sielos atgaiva.
„Man visada labai smagu savo kolektyvus parodyti ir į kitus pasižiūrėti, išmokti kažko naujo. Būna, išgirstu gražią dainą, pamatau šokį. Tada einu ir kalbuosi su kitais vadovais bei prašau jų informacijos, dalijamės patirtimi, dainomis, šokiais. Aš visada dalinuosi tuo, ką turiu ir, ką moku. Tikrai negaila. Esu labai dėkinga etnomuzikologei Linai Vilienei už pagalbą, patarimus, pamokymus, už „įskiepytą“ suvokimą, kas tai yra folkloras, tautinis kostiumas ir jo dėvėsenos taisyklės, už galimybę bet kada skambinti pasikonsultuoti, paklausti, ką padariau negerai, ir pasitaisyti“, – balse kažkaip ypatingai suskamba padėkos žodžiai.
Atotrūkis nuo darbų
Kasdieniai darbai, renginiai, repeticijos. Ar pavyksta kada nors pabėgti nuo tos įtampos?
„Man didžiausias atsipalaidavimas – tai namai ir laikas su šeima. Tada jaučiuosi geriausiai. Scenarijus ir renginius „rašau ir planuoju“ dažniausiai naktimis. Būna, nubundu naktį, negaliu užmigti. Tada pradeda lįsti mintys į galvą, kaip, ką padaryti. Greitai pasižymiu viską telefone, nes ryte nubudusi ne visada prisimenu, ką naktį sugalvojau. O scenarijus tikrai dažniausiai rašau naktimis, kai visi miega, tylu, ramu. Tada mintys geriausiai dėliojasi“, – kalbėjo pašnekovė.
„Mano pagrindinis hobis ir vienas iš atsipalaidavimo būdų – gėlynas. Turiu nemažą gėlyną. Jame – jokios tvarkos. Augalai susodinti taip, kaip man norisi, ne pagal taisykles. Būtent toks man jis pats mieliausias. Jame daug žydinčių augalų, didelė žiedų įvairovė. Labai myliu lelijas, jos mano mėgstamiausios gėlės, – atviravo A. Leleivienė bei pridūrė, kad laisvalaikiu taip pat patinka megzti, o pastaruoju metu pamėgo žvejybą. – Šią veiklą pradėjau su vyru. Retai tuo užsiimame, bet kai jau pavyksta išlėkti į gamtą pažvejoti, labai atsipalaiduoju. Galva puikiai prasivėdina, užplūsta naujos mintys, idėjos.“
