Gimusi bei augusi Liberiškyje, baigusi Naujamiesčio vidurinę mokyklą ir šiuo metu gyvenanti Panevėžyje, Krekenavos kultūros centro direktorė Miranda Vaitkevičienė sako, jog kasdien važinėdama į šį miestelį žavisi jo apylinkių gamta: „paslaptingomis Nevėžio senvagėmis, potvyniais ir atoslūgiais, virš medžių iškilusiais bazilikos bokštais, tai „apsirengiančiais“, tai gėdingai „nuogais“ pakelės krūmais“.
„Kiekvieną kartą važiuodama pamatau kažką naujo, nors tuo keliu kasdien važinėju jau septynerius metus. Ir pats miestelis labai jaukus. Viskas atrodo sava ir iki skausmo pažįstama. Galbūt todėl norisi, jog šio miestelio žmonės pamatytų įdomius kolektyvus ir atlikėjus, išsineštų tik geras emocijas iš renginių, patys kurtų gerą nuotaiką dalyvaudami mėgėjiškoje veikloje. Ne visada šie norai išsipildo, bet mes labai stengiamės ir norime, kad kultūros centras krekenaviečiams būtų ta vieta, kur norisi sugrįžti“, – kalbėjo įstaigos vadovė.
Gyvenimas kultūroje
Baigusi vidurinę mokyklą, Miranda iškeliavo mokytis į uostamiestį. Tuo metu tai buvo Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetas, kur ji pasirinko saviveiklinio teatro režisieriaus specialybę.
„Studijuoti į Klaipėdą išvažiavau paraginta klasės auklėtojos, nors, tiesą pasakius, mano mintys sukosi aplink mediciną. Tačiau auklėtoja turbūt matė manyje tai, ko nemačiau aš pati, nes jau mokykloje manęs buvo visur pilna: dalyvavau kur tik buvo įmanoma – ir visuomeninėje, ir meno mėgėjų veikloje“, – atviravo M. Vaitkevičienė.
Išsilaikiusi antro kurso baigimo egzaminus ji nusprendė, kad nori pasižiūrėti, kaip ši specialybė atrodo iš arti.
„Taigi, parašiau studijų atidėjimo prašymą ir išvykau dirbti į kaimo kultūros namus Panevėžio rajone. Tuo metu darbuotojų ieškojo Jotainių, Paįstrio ir Linkaučių kultūros namai. Sužavėjo nauji, erdvūs Linkaučių kultūros namai, muzikalus kolūkio pirmininkas, kuris pats grojo kaimo kapeloje ir daug dėmesio skyrė kultūrai, todėl likau dirbti ten. Neilgai trukus ištekėjau bei susilaukiau dviejų nuostabių dukrelių – Justinos ir Gintarės, o studijos nuėjo į neapibrėžtą „kažkada“, – dėstė panevėžietė.
Pasak jos, kartu su nepriklausomybe prasidėjo permainos visose gyvenimo srityse, ne išimtis ir kultūra. Neliko kolūkių, o ir kultūros namai pamažu ėmė nykti. Šiandien Linkaučiuose buvusio kultūros namų pastato jau nebėra.
„2003 metais pradėjau mokytis Panevėžio kolegijoje socialinio darbo specialybės ir metų pabaigoje sulaukiau pasiūlymo dirbti Krekenavos kultūros centro direktore. Sutikau ir persikėliau dirbti į Krekenavą. Bet per visą tą laiką nuo studijų Klaipėdoje negalėjau pamiršti teatro ir scenos. Linkaučiuose turėjau vaikų ir jaunimo dramos būrelį. Zofijos Lindušienės pakviesta pati vaidinau Krekenavos kultūros centro suaugusiųjų mėgėjų teatre, o Zofijai išėjus iš kultūros centro, pati ėmiausi vadovauti teatrui ir režisuoti. Šiandien Krekenavos kultūros centro mėgėjų teatras „Avilys“ žinomas ne tik Panevėžio rajone. Atsidavę mėgėjiškam teatrui, kolektyvo nariai kartu su manimi priima visus iššūkius ir dalyvauja dainų šventėse, festivaliuose, konkursuose, bendruomenių renginiuose“, – džiaugėsi kultūros centro direktorė.
Darbas 24/7
Pasiteiravus apie šias pareigas Krekenavoje, M. Vaitkevičienė tikino, kad šioje veikloje atsakomybės netrūksta.
„Gal iš šalies daug kam atrodo, kad tai linksmas ir rūpesčių nekeliantis darbas. Tai – atsakingas, bet labai įdomus, neleidžiantis tau „apsamanoti“ ir skatinantis eiti su laiku, nenuobodus darbas. Tai ne tik administracinė veikla, bet ir nesustojantis kūrybinis procesas 24/7“, – tikino 55-erių kultūrinio Krekenavos gyvenimo organizatorė. Taigi reikia suprasti, kad ši veikla – tai 24 valandos per parą ir 7 dienos per savaitę.
Veiklioji moteris pripažino, kad nors renginys trunka vieną ar dvi dienas, pasiruošimas iki galutinio produkto reikalauja daug bemiegių naktų, net ašarų, nevilties.
„Tai nėra vieno žmogaus darbas. Renginiui suorganizuoti reikia komandos. Labai džiaugiuosi, kad kultūros centre dirba kultūrai atsidavę žmonės: etnologė, folkloro kolektyvo vadovė Lina Vilienė, kuriai prieš pat Naujuosius buvo įteikta Kultūros ministerijos premija, choreografė Ugnė Zanevičiūtė-Audejeva, jos paruoštos kultūros centro šokėjos jau pelnė ir tarptautinį apdovanojimą, kapelos ir vokalinio ansamblio vadovas Rimas Medišauskas, jo kapela „Be cvieka“ Aukštaitijos regiono kapelų varžytuvėse laimi prizines vietas, Žibartonių padalinio vadovas Dainius Drumžlys, jo paskatinti Žibartonių jaunuoliai, o ir kultūros centro darbuotojai leidžiasi į pėsčiųjų žygius, meno vadovė Genovaitė Vorienė, kuri prieš pat Naujuosius išėjo į užtarnautą poilsį. Iki tol ji dešimt metų vadovavo Žibartonių padalinio folkloro dainininkių grupei „Liaudė“. Taip pat esu dėkinga ilgiausiai iš mūsų visų Krekenavos kultūros centre dirbusiai ir taip pat prieš pat Naujuosius į užtarnautą poilsį išėjusiai Naujarodžių padalinio vadovei Stanislavai Glemžienei, Naujarodžių padalinio folkloro daininkių grupės „Želupė“ vadovei Sigitai Čekavičienei, garso ir šviesų operatoriui Regimantui Lukšai, kuris ne tik kultūros centre vykstančius renginius garsina ir apšviečia, bet ir mėgėjų teatrą lydi visuose pasirodymuose, buhalterei Violetai Stalgaitienei, aptarnaujančiam personalui: Danguolei Peteraitienei, Laimai Jasiūnienei, Mindaugui Kairiui. Jų dėka kultūros įstaigose gražu, jauku ir saugu“, – dėkojo direktorė.
Visi šie žmonės, M. Vaitkevičienės teigimu, ir yra Krekenavos kultūros centras.
„Mes kartu siekiame užsibrėžtų tikslų, džiaugiamės pasiekimais ir liūdime dėl nesėkmių. Tai jie man padeda įveikti didžiausius iššūkius. Kultūros centro darbas neįsivaizduojamas ir be socialinių partnerių: bibliotekos, Krekenavos seniūnijos, Mykolo Antanaičio gimnazijos, vaikų darželio, bazilikos, regioninio parko. Visiems noriu nuoširdžiai padėkoti. Bendri rūpesčiai ir renginiai atneša daug didesnį ir ryškesnį pasitenkinimą“, – tokią išvadą padarė pašnekovė.
Kūryba namuose
Visgi, net ir 24/7 dirbdama kultūros centre, M. Vaitkevičienė randa laiko ir pomėgiams, kurių – apstu.
„Pomėgių turiu daug, o kuo užsiimu, priklauso nuo nuotaikos. Jei į rankas pakliūna gera knyga, jai perskaityti užtenka ir dviejų ilgų vakarų, tada vėl ieškau kitos ir taip kokį pusmetį. Būna, kad grįžusi iš darbo, atsipalaidavimo ieškau kūryboje. Mėgstu draugams dovanoti pačios darytas dovanėles: dekoruotus vintažiniais elementais užrašų ar kulinarijos sąsiuvinius, žvakides bei žaisliukus eglutei, dekoruotus butelius, stiklainius, dėžutes. Ištisas valandas galiu prasėdėti prie darbo stalo lipdydama, klijuodama, dažydama, pamiršdama apie maistą ir miegą. Labai laukiu to laikotarpio, kada prasideda ruošimasis ir puošimasis Kalėdoms. Namuose nelieka tokios kertelės, kuri nepraneštų apie artėjančias šventes. Ir kultūros centre dekoracijas kuriu pati, tik įgyvendinti sumanymus padeda kolegos. Namuose turiu labai daug spalvotų pieštukų ir kartais tiesiog spalvinu mandalas ar skaičiais užkoduotus piešinius. O kartais, bet tai būna labai retai, mėgstu pasikuisti virtuvėje ir pagaminti kažką naujo“, – pasakojo ponia Miranda.
