Prieš dešimtmetį į kūrybą pasinėręs 74-erių raguvis Zenonas Bataitis turi kuo didžiuotis – jo kiemas ir namai tapo savotišku akmenų muziejumi. Čia užsuka smalsuoliai iš aplinkinių kaimų, vaikams ir senjorams rengiamos edukacinės programos. Unikalioje sodyboje apsilankė ir savaitraščio „Tėvynė“ žurnalistai.
Dovana Raguvai
Zenonas Bataitis mus pasitiko prie kiemo vartų, plačiai juos atverdamas kviečia užeiti, kaip jis pats sako, į gyvą gamtos kampelį. Zenonas moja ranka ir vedasi į kiemą, kuriame skoningai išdėstyti įvairūs meno kūriniai. „Gėlių sezonas baigėsi, akmenys pražydo“, – pokalbį pradėjo Z. Bataitis.
„Čia pagoniška saulė. Čia žmogaus kūnas, kurį dar prieš Šv. Kalėdas pašventino kunigas. Čia akmenukais puoštas namo numeris. O čia ranka, tik žymiai didesnė nei žmogaus. Prie baseino, kurį įsirengėme su kaimynu, ropoja akmeniniai krokodilai, o fontane taškosi akmeninės žuvelės“, – vedžiodamas po kiemą vardijo šeimininkas.
Akmens ir betono deriniai puošia visą Zenono kiemą, čia sulipdyti įvairiausi dirbiniai: nuo originalių kiemo tvoros elementų iki vazų, stulpų ir net skulptūrų. Kieme ne viena mozaika su Vyčiu, kitomis patriotinėmis detalėmis.
Ir čia tik dalis raguvio darbų. Daug jų padovanojo draugams, giminaičiams, artimiesiems. Z. Bataičio darbai puošia ir patį Raguvos miestelį. Kūrėjas Raguvai padovanojo savo rankų darbus – betone akmenukais apklijuotus Gediminaičių stulpus, o šalia miestelio aikštės pastatė daugiau nei šimtą kilogramų sveriantį šimtmečio paminklą.
Metams prisiminti
Bene svarbiausias meno kūrinys stovi prie pat įėjimo į namą. Tai rutulys, kuriame įrašyti skaičiai – 74.
„Ką tik atšvenčiau gimtadienį. Pasidariau sau, kad praeidamas prisiminčiau savo metus. Daug kas man sako, kiek tu čia dirbsi, neužmiršk savo metų. Galvoju, metai bėga, skaičiau jau nemaži, įrėminau į ratą, nes ratai pas mane visur dominuoja. Man jie simbolizuoja besisukantį gyvenimą. Kitais metais – 75-eri. Ta proga darysiu didesnį, iškilmingesnį“, – žada menininkas.
Čia pat prie įėjimo į namus stovi ir išskirtinė – akmeninė pavėsinė, pilna akmeninių daiktų. Ją puošia įvairių formų vazonai, sienoje įrėžtos žuvys, nuotraukų rėmeliai.
„Pas mane lankėsi Trečiojo amžiaus universiteto studentai, buvo atėjusi ir moksleivių grupė. Čia jų nuotraukos ir man labai gerai prisiminti. O čia įrėmintos kelios padėkos iš Rajono savivaldybės, gavau padėką ir iš bibliotekos, kur buvo surengta mano darbų paroda „Tekanti saulė“, – pasakojo pašnekovas.
Kūrėjas akmenukais dekoruoja ir baldus bei kitus daiktus. Net ir namai primena akmenų muziejų.
Kūryba gydo depresiją
Z. Bataitis teigia, esą tokia kūryba gelbsti nuo vienatvės. „Likau vienas, teko ieškoti vaistų nuo depresijos. Ir radau. Tai – kūryba“, – sako Z. Bataitis.
Paklaustas, kodėl pasirinko būtent betono ir akmens derinius, kūrėjas ima juos į rankas: „Pažiūrėkit, akmuo – gyvas. Jis turi savo formą, dydį, spalvą, savo istoriją. Tai nepakartojama, kiekviename žemės kampelyje akmenys skirtingi.“
Tęsdamas mintį ir iš akmenukų kolekcijos imdamas po vieną eksponatą Zenonas vardija: „Šitie iš Kinijos, Lietuvoje tokios spalvos nerasi. Kiti iš Turkijos, o štai šiuos draugas parvežė iš Izraelio. Ką gali žinoti, gal prie jų prisilietė ir pačio Jėzaus Kristaus kojos, juk akmenys skaičiuoja milijonus metų.“
Paklausus, kada ir kaip jo gyvenime atsirado būtent akmuo, Z. Bataitis šyptelėjo: „Kurį laiką dirbau statybose, bet didžiąją gyvenimo dalį praleidau prie vairo. Prieš daug metų darbininkai į priekabą prikraudavo akmenų, o aš juos išveždavau ir išpildavau miške. Dabar ten grįžtu jų susirinkti. Trauka akmeniui mane lydėjo visą gyvenimą. Kurdamas atsipalaiduoju, pabėgu nuo nereikalingų minčių.“
Nuo akmens prie medžio
O kai truputį pabosta akmenukai, anot Zenono, jis imasi kitos veiklos, kaip pavyzdžiui, medžio drožybos, ar šiaip miške ieško unikalių šakų, kurios ypatingai žavi savo forma.
„Dažnai vaikštau po miškus, o ten randu gamtos stebuklų. Iš medžių šakų išauga ragų, gyvačių ir kitokių įdomių figūrų. Kad ir savam sode genėjau obels šakas, radau gyvatės formos šaką. Kartą grybaudamas pamačiau įdomų kelmą, parsivežiau, žiūriu, kaip drakono galva atrodo, tai ir pasistačiau kieme. Nuo to laiko su savimi visada vežiojuosi kirvuką ir pjūkliuką. Nežinai, kada prireiks. O iš kitos pusės galvojant galima daug ir nedirbti, nes gamta viską sukuria. Net ir su akmeniu nieko daryti nereikia, dedi akmenį ant akmens ir jau grybas gaunasi, tik paieškoti reikia“, – sako Z. Bataitis.
Dar vienas raguvio pomėgis – kalvystės kolekcija, kurią Zenonas papildo vis naujais eksponatais. „Anksčiau buvo mada arklius vogti, tai būdavo tokie metaliniai pančiai. Jais pančiodavo arklius, kad vagys toli arklių nenusivestų. Čia daug ir įvairių batsiuvių įrankių, pasagos, kalvių darbai. Turiu net kalvio reples, kurios labai sunkios. Galiu tik nuspėti, kokią stiprią ranka anuomet turėdavo kalvis“, – trumpai kolekciją pristatė Z. Bataitis.
