Lapkričio 1-ąją minima Visų Šventųjų diena, o lapkričio 2-ąją – Vėlinės. Lietuvoje jau nuo seno dienomis, kai prisimename išėjusius artimuosius, kapinės atgyja, o žvakučių šviesa nutvieskia ir kai kuriuos seniai nelankomus kapus.
„Visų Šventųjų diena laikoma privaloma ir labai svarbia švente krikščioniškame pasaulyje. Ji yra skirta tiems, kurie paskelbti šventaisiais, tarkime, Motina Teresė ir kiti, kurių vardai įrašyti šventųjų knygose. Savo gyvenimu jie rodė teigiamą pavyzdį kitiems, galima sakyti, tapo įžymybėmis.
Tiesa ta, kad kiekvienas žmogus, kuris miršta ir patenka į dangaus karalystę, atsiduria tame pačiame lygmenyje ir taip pat yra šventasis. Jų diena yra Vėlinės – visų mirusiųjų minėjimo diena“, – portalui LRT.lt sakė vienuolis Evaldas Darulis.
Anot jo, nors žvakutės uždegimas tapo visuotine tradicija, tai nėra Bažnyčios dogma.
„Gražiausia žvakutė ir gėlės – akimirkų ir gyvenimo su tuo žmogumi prisiminimai. Gerai yra padėkoti už jį Dievui, sukalbėti maldą ir tai tikrai svarbiau už žvakutę. Atmintis yra labai svarbi žmogaus gyvenime, be jos negalime gyventi. Visų režimų, norinčių susidoroti su tauta, pirmasis tikslas yra bandymas ištrinti istoriją ir atmintį.
Mirusiųjų prisiminimas tarsi sako ir mums patiems, kad nesame niekas, kad prieš mus gyveno daugybė ir dar gyvens. Vėlinės jungia praeitį ir ateitį. Nors dažnai sakoma – gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį, aš tai pavadinčiau gyvenančiųjų Žemėje ir gyvenančiųjų amžinybėje su Dievu pasauliais“, – mintimis dalijosi brolis E. Darulis.
Pasak jos, lietuviai, kaip tauta, į mirusiuosius žiūri labai rimtai, o žvakutės tarsi nuramina. „Nuėjus į kapines, tarp visų žvakelių galima net fiziškai išgyventi ramybę, prisiminimus apie mirusiuosius, jų buvimą šalia. Tai tarsi natūralu.
Vis dėlto mes nežinome, kaip gyvena tie, kurie jau atsidūrė Viešpaties akivaizdoje. Tai yra didžiulė paslaptis, ji aplanko visus tikinčiuosius, todėl šios dienos turi labai nemažai ir mistikos“, – kalbėjo vienuolis.
