Iš Visagino kilęs Augustas Gudas jau trečius metus gyvenimą kuria Panevėžyje ir rajone, o nuo 2015-ųjų yra aktyviai įsitraukęs į Naujamiesčio kultūrą, kur muzikuoja kartu su orkestru „Aukštyn“. Tačiau visų nuostabiausia, kad dar tik vienuoliktoje klasėje besimokantis jaunuolis jau yra subūręs savo kapelą su unikaliu pavadinimu „Brazdingala“.
Iš Visagino į Panevėžį
„Augau Visagine ir prieš trejus metus įstojau į Vytauto Mikalausko menų gimnaziją, tad šiuo metu gyvenu Staniūnuose. Nuo dešimties metų groju Naujamiesčio kultūros centro-dailės galerijos orkestre „Aukštyn“, – prisistatė vaikinas.
Jo tėvai – kilę iš Panevėžio, o seneliai bei proseneliai čia gyvena iki šiol, todėl Augustas visą savo gyvenimą lankėsi šiuose kraštuose ir čia jaučiasi savas. „Kadangi Visagine mokiausi groti kornetu, sekėsi gerai, konkursuose laimėdavau laureato vardą, orkestro „Aukštyn“ vadovas pasiūlė savaitgaliais atvykti į repeticijas. Tokio pasiūlymo tikrai negalėjau atsisakyti, nes orkestras – garsus, daug koncertuojantis Europoje. Tad labai norėjosi į tokią veiklą įsilieti, tobulėti ir kilti aukštyn, kaip ir įpareigoja orkestro pavadinimas“, – apie persikėlimą į šį kraštą pasakojo Augustas.
„Prisimenu, į pirmą repeticiją atvežė mama. Jos prašiau bent šiek tiek pasilikti, nes man pačiam buvo vos dešimt metų, aplink – vien suaugę, kaip tada man atrodė, muzikantai. O juk orkestras garsus pasaulyje, todėl buvo tikrai labai nedrąsu. Taip ir vežiodavo mane kas savaitgalį iš Visagino į Naujamiestį penkerius metus. Ėmiau vis labiau save tapatinti su Panevėžiu, Naujamiesčiu, nebesijaučiau visaginiečiu. Tėvai, suprasdami, kad mano tolesnis kelias natūraliai susisieja su muzika, o ir galimybės V. Mikalausko menų gimnazijoje – geresnės, apsisprendė išleisti mane gyventi pas močiutę į Panevėžio rajoną. Nors pats norėjau ir anksčiau, bet mama vis nedrįso manęs išleisti, tad tik po aštuntos klasės atvažiavau gyventi čia. Tėvai ir sesė iki šiol gyvena Visagine“, – tęsė muzikantas.
Tėvų pėdomis
Nors prieš keletą metų vaikinas susidomėjo automobilių sportu ir dabar nuolat dalyvauja ralio varžybose, visgi muzika jam – pirmoje vietoje.
„Muzika lydėjo nuo pat vaikystės. Pirmąkart į sceną užlipau vos dvejų. Kadangi likimas lėmė gimti muzikantų giminėje, dalyvavimas muzikiniame gyvenime klostėsi natūraliai. Mama – smuiko mokytoja, tad nuo pat mažų dienų svajojau mokytis groti šiuo instrumentu, bet kuomet gavau dovanų kornetą – neliko abejonių, koks bus mano pagrindinis instrumentas“, – istoriją pasakojo jis.
Taigi, Augustas tuomet įstojo į tuometinę Visagino Česlovo Sasnausko menų mokyklą, korneto specialybę.
„Nuo pat mažų dienų dalyvaudavau tėčio vadovaujamos kapelos „Samanyčia“ repeticijose. Skirtingai nei daugumai vaikų, man neužteko tik stebėti repeticijas, žaidžiant kamputyje ar lakstant, norėjosi būti visaverčiu kapelos nariu ir kažkuo groti. Pirmieji pasirodymai buvo kaip dainininko ir „barškutininko“, vėliau, jau pramokęs groti kornetu, gavau tikro muzikanto statusą. Labai noriai ir sėkmingai dalyvaudavau Lietuvos vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies atlikėjų – konkurse „Tramtatulis“. Pradžioje, būdamas vos ketverių, kaip dainininkas, paskui – kaip cimbolininkas“, – dėstė vienuoliktokas.
Po išsiskyrimo – nauja kapela
Augustas, matydamas tokią muzikinių instrumentų įvairovę, norėjo ir pats juos visus išbandyti.
„Menų mokykloje porą metų, kaip antruoju instrumentu, mokiausi groti akordeonu, vėliau jį iškeičiau į fortepijoną. Dalyvaudamas tradicinio muzikavimo kursuose, kurie kasmet vyksta Visagine, išmokau mušti mažąjį būgnelį, skambinti cimbolais, porą kartų mokiausi tradicinio smuikavimo. 2017-aisiais mama Visagino Č. Sasnausko menu mokykloje įkūrė tradicinę kapelą, kurioje grojo išskirtinai berniukai. Natūralu, kad prilipo pavadinimas „Bernų kapela“. Su šia kapela labai aktyviai koncertavome, dalyvavome Dainų šventėje, LRT laidoje „Duokim garo“, Aukštaitijos regiono kapelų varžytuvėse „Kapelmaušis“. Iš šio laikotarpio likę patys nuostabiausi ir šilčiausi prisiminimai“, – atviravo muzikantas.
Pasak jo, užklupus COVID-19 pandemijai, jokia veikla nebevyko. „Taigi „Bernų kapela“ užaugo, išsilakstė kas kur ir, deja, jos nebeliko. Kadangi jau kelerius metus gyvenu atskirai nuo tėvų ir galimybės groti kapelose nebeturiu, o šios veiklos man labai trūksta, nusprendžiau suburti savo kapelą“, – „Brazdingalos“ pradžią pristatė Augustas.
Brazda lakštingala
„Pati mintis įkurti kapelą kilo labai spontaniškai. Naršiau „Facebook“, pamačiau „Kapelmaušio“ įrašą, kuriame grojame su Visagino „Bernų kapela“. Taip per kelias minutes kilo mintis – o kodėl gi nepabandyti suburti savo kapelos, su kuria galėčiau koncertuoti? Juk noras puoselėti liaudies muziką niekur nedingęs! Tėčio kapela Zarasuose – toli, o mamos kapela išsiskirstė, todėl pasikalbinau draugus iš Panevėžio, buvusį klasioką iš Visagino, sesę ir sutarėme, kad kapela bus!“, – džiaugėsi jis.
Vaikinas prisiminė, kad dar tą pačią dieną su mamos pagalba išsirinko repertuarą ir vakare jau turėjo pirmąją repeticiją su panevėžiečiais. „Visas kolektyvas kartu pirmąkart susibėgo labai simbolinę – Muzikos dieną. Kad būtų stimulas daug ir atsakingai repetuoti, surizikavome užsiregistruoti į „Kapelmaušio“ atranką. O registruojantis juk reikalingas pavadinimas. Daug peržiūrėjome vietovardžių, upių, ežerų pavadinimų, tikėdamiesi rasti tokį, kuris užkabins. Norėjosi turėti kažkokį linksmą, žaismingą pavadinimą. Pasvalio rajone radome kaimą Brazdigalos pavadinimu. Visus kaip ir „užkabino“ šis pavadinimas. Besišnekėdami pastebėjome, kad visi į Brazdigalą įterpiame raidę „n“ ir taip gimėme mes – „Brazdingala“. Mama juokauja, kad mūsų pavadinimas jai asocijuojasi su lakštingala, kuri brazda“, – juokėsi Augustas.
Jis dar pridūrė, kad kapela įkurta Naujamiestyje todėl, jog šiame miestelyje jis praleidžia daug laiko bei matė, kad čia – daug kultūrinės veiklos. Tad sprendimas čia įkurti „Brazdingalą“ įvyko natūraliai, – „tiesiog turime garsinti būtent Naujamiesčio vardą!“
Širdyje – tikri muzikantai
Pasiteiravus, kokiais instrumentais grojama „Brazdingaloje“, jaunuolis pabrėžė, kad tėčio vadovaujamoje kapeloje jie visuomet grojo stilizuotą lietuvių liaudies muziką. Tuo tarpu mama buvo subūrusi tradicinę kapelą. „Taigi ir „Brazdingala“ labiau tradicinė kapela savo repertuaru ir instrumentais, su menka išimtimi – mūsų sąstate yra birbynė. Kol kas kapelą sudaro du smuikai, basetlė, armonika, būgnas, birbynė ir mandolina. Kas maloniai stebina, kad ne visi kapelos nariai yra pasirinkę muzikos mokslus, tačiau širdyje yra tikri muzikantai“, – sakė pašnekovas.
Smuikais griežia Dominykas ir Aušrinė, jie į repeticijas savaitgaliais atlekia net iš Visagino. Birbyne groja Titas. Jis – Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos mokinys. Basetle „bosija“ Emilė, kuri gyvena Šeduvoje ir mokosi Šeduvos gimnazijoje. Armonikierė Skaistė – kilusi iš Pakruojo rajono, Linkuvos miestelio, ir šiuo metu mokosi Panevėžio V. Mikalausko menų gimnazijoje. Dovydas, kuris palaiko ritmą mušdamas būgną, taip pat Panevėžio V. Mikalausko menų gimnazijos mokinys. Na, o Augustas brazdina mandoliną.
Kol kas kapela konkursinių pasiekimų neturi, tačiau jau teko vieną kartą koncertuoti Zarasų rajone, Smalvų miestelio šventėje. „Viskas dar priešakyje, nes planų ir idėjų netrūksta, o noro ir užsidegimo pas muzikantus labai daug.“
Talentinga šeima
Gudų šeimoje – visi savo gyvenimus sieja su muzika.
„Abu tėvai puoselėja liaudiškos muzikos tradicijas. Mama dirba Visagino kūrybos ir menų akademijoje smuiko mokytoja, tėtis – Zarasų kultūros centro direktorius, kapelos „Samanyčia“ vadovas. Liaudies muzika mūsų šeimoje keliauja iš kartos į kartą. Prosenelis Vytautas Malčius ilgai vadovavo kapelai „Ekranas“, į repeticijas pasiimdavo ir mano mamą, kuri tada turbūt ir „užsikrėtė“ liaudiška muzika. Iš tėčio pusės miežiškėnai proseneliai Gudai taip pat visą gyvenimą buvo aktyvūs saviveiklininkai. Taip pat turiu sesę Aušrinę, kuri Visagino kūrybos ir menų akademijoje mokosi smuiko specialybės bei lanko šokių studiją. Ir šokti, ir smuikuoti jai sekasi tikrai gerai“, – talentinga šeima džiaugėsi Augustas.
