Irena Lesvinčiūnienė – muziejininkė, kuri viena karaliauja Puziniškio muziejuje (Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimtinėje). Puziniškio dvaras pastatytas dar 1901 metais ir iki šiol garbingai stovi išgyvenęs net du pasaulinius karus.
Iškili asmenybė
Nors moteris gyvena Panevėžyje, ji daug laiko praleidžia senelių tėviškėje, Sujetuose, kur su šeima yra pasistačiusi nedidelę klėtelę ir ten leidžia vasaros dienas, puoselėja ūkį.
62-ejų šviesuolė Puziniškio muziejuje dirba jau beveik dvylika metų. „Metai pralėkė greit, o, rodos, pradėjau dirbti tik vakar. Čia atsidūriau visai netikėtai. Dirbau kultūros centre ir Panevėžio rajono biblioteka pakvietė kartu pristatyti šį muziejų projekte. Taigi, pristatėme ir vėliau bibliotekos direktorė Rūta Bagdonienė pakvietė dirbti 0,5 etato. Čia – labai gera aura, atmosfera. Nuolat atvažiuoja kultūringi, išsilavinę žmonės, ieškantys, besidomintys istorija, literatūra, politine veikla“, – pasakojo I. Lesvinčiūnienė.
Ir nors, pasak jos, ilgą laiką nebuvo kalbėta apie šią iškilią asmenybę, kurios švietėjiška veikla anuomet išaugo į stiprų tautinį judėjimą, dabar džiugu, kad Seimas įsteigė rašytojos atminimui skirtą medalį „Tarnaukime Lietuvai“. Jis kasmet Juozo Miltinio dramos teatre įteikiamas per G. Petkevičaitės-Bitės gimtadienį.
„Seimui dar reikia daug išmokti iš G. Petkevičaitės-Bitės. Visų pirma supratingumo, tolerancijos, pagarbos žmogui. Nesvarbu kokiam: turtingam, beturčiui, juodam, baltam, nusidėjėliui… Ir ta kalinių draugija jos įsteigta… Juk tuomet Gabrielės niekas nesuprato, o ji net su mokiniais eidavo ir dalindavo duonos kepaliukus kaliniams. Ji sakydavo, kad mes ir esame kalti, jog tinkamu laiku nesuteikėme jiems pagalbos, nepriglaudėme, nesulaikėme, nepaguodėme ir t. t. Jie ten atsidūrė ir mes turime pagerinti jiems tas kalinimo sąlygas“, – kalbėjo pašnekovė.
Pažintis su Bite
Muziejininkės teigimu, G. Petkevičaitė-Bitė buvo be galo protinga ir išsilavinusi. „Ji mokėjo prancūzų, lenkų, vokiečių, rusų, esperanto, lotynų kalbas. Manau, ir šiomis dienomis reikėtų, kad mokiniai, pabaigę mokyklą, mokėtų bent kelių kalbų pradmenis“, – teigė moteris. I. Lesvinčiūnienė pati yra baigusi keturis modulius universitete, pagal bendruomenių projektą, kur mokėsi bendruomenių veiklos organizavimo ir savivaldybių vadybos bei darbo organizavimo įgūdžių.
Iki darbo Puziniškio dvare, ji kelerius metus dirbo kultūros srityje, o dar prieš tai net devyniolika metų atidavė darbui visuomeniniame maitinime.
„Iki darbo muziejuje artimai su G. Petkevičaite-Bite nebuvau susipažinusi. Tiesa, mano senelis pažinojo ją ir artimai bendravo su skulptoriumi Bernardu Buču. B. Bučas – Gabrielės mokinys. Kai mano senelis atvyko gyventi į šį kraštą, Gabrielė jau buvo dvejus metus išvykusi kitur. Vis dėlto ji sugrįždavo ir taip jiedu su mano seneliu susipažino“, – atviravo I. Lesvinčiūnienė.
Nuolatinis tobulėjimas
Pasiteiravus, kuo jai patinka darbas muziejuje, šviesuolė pabrėžė, kad tai – nuolatinis tobulėjimas, skaitymas, domėjimasis ir susitikimai su atvykstančiais.
„Muziejaus dėka daug skaitau apie Gabrielę. Jos karo meto dienoraščius, prisiminimus, kritiką apie ją. Nors, rodos, jau septynis–devynis kartus perskaityta, vis tiek sugebu kaskart atrasti kažką naujo, nepastebėto. Apskritai, labai patinka istorija, skaitymas, švietimas, grupių priėmimas. Turime tris edukacines programas: liaudies medicina Petkevičių namuose, diena senojoje mokykloje ir Puziniškio krašto kulinarinis paveldas“, – dėstė ji.
„Dabar norėčiau surasti Gabrielės mokinio Jono Šukio 1970-aisiais išleistą atsiminimų knygelę. Jis juk irgi mūsų krašto rašytojas“, – pridūrė panevėžietė.
Taip pat moteris džiaugėsi, kad į muziejų atvyksta ir rašytojos buvusių mokinių vaikai, kurie nori pasižiūrėti, kaip gyveno mamos mokytoja. Buvo atvykę net Žemaitės proprovaikaičiai.
„Būna, atvažiuoja išties labai apsiskaičiusių žmonių, kurie turi begalę klausimų ir paegzaminuoja mane. Teko turėti tokį atvejį, kai atvyko lankytoja, kuri atsivežė nuotrauką, o joje – močiutė. Ji, pasirodo, Leono sesuo, t. y. Gabrielės brolio Vladislovo sūnaus sesuo. Teko man viską skaityti ir ieškoti, kaip ir kokia čia sesuo. Paaiškėjo, kad tai tos pačios motinos, bet skirtingo tėvo dukra, kuriai liko pavardė Petkevičiūtė“, – pasakojo I. Lesvinčiūnienė.
Puziniškio dvaro aplinką puoselėja pati muziejininkė. Tačiau žolę pjauna techninis asmuo. „Čia gera, malonu, miela, ramu būti ir tikra garbė bei pasididžiavimas dirbti“, – sakė šviesuolė.
Laisvalaikis
Paklausus, ką ji veikia laisvalaikiu, I. Lesvinčiūnienė atviravo, kad didelę dalį laisvo laiko ji skiria senelių tėviškės puoselėjimui bei skaitymui. „Mano skaitiniai susiję ne tik su Gabriele. Labai mėgstu istorines, dokumentines, psichologines, lengvo turinio knygas bei istorinius romanus. Bet jei pasiimu knygą, aš ją būtinai turiu perskaityti iki galo. Be to, dabar, kai anūkai jau didesni ir daug klausinėja, skaitau „Tūkstantmečio vaikai“, „Kas ir kodėl?“, „Auksinis protas“ knygas. Be abejo, žiūriu ir laidas. Taip pat mezgu, neriu, mėgstu nuvažiuoti į renginius, edukacines programas, aplankyti lankytinas vietas“, – dėstė trijų vaikų mama ir keturių anūkų močiutė.
„Kartais žmogui reikėtų atsisėsti ir nieko nedaryti… Paklausyti, kaip ošia medžiai, lyja lietus, eina audra, kalba vėjas, paukščiai… Na, ir kiek tu savyje tuomet pamatai spalvų, grožio, – svajingai kalbėjo ji. – Svarbiausia gyvenime būti lengvu kaip pienės pūkas ir skristi taip per gyvenimą. Juk gyventi gera!“
