Šiuo metu Upytės Tradicinių amatų centre yra eksponuojama kraštietės rankdarbių meistrės Zofijos Jankauskienės darbų paroda. Joje smalsuoliai gali pasigrožėti moters pintomis tautinėmis juostomis bei rankšluosčių galų nėriniais. Tačiau kūrėja sugeba ne tik tai. Ji – daugybės rankdarbių meistrė ir bent po truputį yra prisilietusi prie įvairių amatų.
Pirmoji asmeninė paroda
„Neriu nuo vaikystės. Mama išmokė pradmenų, o vėliau sekė mano pačios smalsumas. Nerdavau viską: nuo servetėlių iki apykaklių bei drabužių. O pakankamai neseniai ėmiau nerti ir liaudiškus dalykus, pavyzdžiui, rankšluosčių galus, kurių parodą dabar galite pamatyti Amatų centre“, – pasakojo 59-erių kūrėja.
Z. Jankauskienė nuo 2018 metų priklauso Tautodailininkų sąjungai. Tais metais ji įstojo ne atsitiktinai. „Nuo 2018-ųjų pradėjau mokytis pinti liaudiškas juostas. Mano pirmoji mokytoja – Irena Ona Vilienė, o vėliau amato mokiausi iš interneto bei knygų. Taip jau penktus metu pinu, pinu ir pripyniau tiek, kad dabar galiu surengti savo pirmąją asmeninę darbų parodą. Bent kiek pramokusi pinti, įstojau ir į sąjungą“, – dalijosi tautodailininkė.
Kaip minėta, tai pirmoji asmeninė Upytės gyventojos paroda, tačiau iki šiol jos kūrinius jau buvo galima pamatyti ne vienoje jungtinėje tautodailininkų parodoje. „Žinote, kai augini vaikus, dirbi, nėra tiek laiko ir kurti, ir dalyvauti parodose. Todėl tik dabar pristačiau savo asmeninę kūrybą. Na, o mano darbai jau ne kartą buvo eksponuojami įvairiose jungtinėse parodose. Štai ir dabar atidaviau keletą savo darbų į Biržų pilį, kur vyks mūsų kūrybos pristatymas“, – dėstė rankdarbių meistrė.
Arčiausiai širdies – nėrimas
Nors Z. Jankauskienė per gyvenimą yra išbandžiusi įvairiausių rankdarbių, jai arčiausiai širdies – nėrimas. „Nėrimą perėmiau iš mamos. Mokyklos laikais pirmieji mano nėriniai buvo apnertos nosinės, vėliau apykaklės, rankogaliai. Tuomet nebuvo iš kur pasisemti žinių, nes knygų bei žurnalų – mažai, interneto nebuvo, tad likdavo tik gavus kokį gražesnių raštų nėrinį jį išsinerti ir taip mokytis. Nėrimas – jau man įaugęs į kraują, nes neriu visur – važiuodama autobusu, automobiliu, laukdama prie gydytojo kabineto ir t. t. Siūlų kamuoliuką ir vąšelį lengva ir patogu nešiotis, todėl juos visada turiu šalia. Tuo tarpu mezgimas būtų trukdis šalia sėdinčiam“, – atviravo nėrėja.
„Užsiimu ir kitais rankdarbiais: mezgimu, lankiau keramiką, bandžiau iš šiaudų verti. Kur rankdarbiai – ten ir aš. Turėjau net „Carito“ projektą neįgaliesiems, kuriame buvome prisigalvoję visokių veiklų: ir vilną vėlėme, ir ant šakutės nėrėme, ir virbalais mezgėme, juostelėm siuvinėjome. Man tiesiog viskas įdomu. Gaila, kad ne viskam galiu skirti tiek laiko, todėl tenka atsirinkti“, – pasakojo ponia Zofija.
Viena įdomiausių nėrimo technikų – kilpinėlių nėriniai, kitaip vadinami frivolite. „Ši technika buvo daroma šeivute. Nebuvo kas mane pamokytų, tad visada svajojau išmokti. Visą laiką žadėjau sau, kad išmoksiu. Ir galiausiai prieš šešerius metus internete pamačiau, kad galima tai daryti su adata. Išmokau ir pridariau visokių dirbinių!“, – kalbėjo pašnekovė bei pridūrė, kad didžiausios pamokos kuriant įvairius rankdarbius įvyksta proceso metu.
Tikra upytietė
Rankdarbiai – Z. Jankauskienės laisvalaikis. „Baigiau agronomiją ir ilgus metus dirbau Upytės bandymų stotyje, o prieš penkerius metus, kai stotį uždarė, perėjau dirbti į UAB „Agrolitpa“, – sakė ji.
Moteris Upytėje gyvena nuo 1986 metų, kuomet gavo paskyrimą čia dirbti. „Esu kilusi iš Žagarės Joniškio rajone. Atvykusi įsidarbinau, ištekėjau ir taip likau čia su visam. Dabar laikau save tikra upytiete“, – džiaugėsi kūrėja.
Pasiteiravus, ar dukra taip pat perėmė šią kūrėjos gyslelę, Z. Jankauskienė tikino, kad kūrybiškumo ji tikrai turi, tačiau gyvenimo su rankdarbiais nesieja. „Ji, dar būdama mokyklinukė, stebindavo mane. Atsimenu, kad buvo nusinėrusi sau kaklo papuošalą, kūrė sages. Tačiau dabar rankdarbiais neužsiima.“
Per daugelį metų rankdarbių meistrė sukūrė išties daug grožybių. Paklausus, kur ji laiko visus savo kūrinius, nėrėja atviravo, kad viskas – dėžėse. „Turiu prisikrovusi dėžių, kuriose ir slepiasi mano darbai. Kai reikia parodai – ištraukiu. Seniau dar ir pardavinėdavau“, – teigė šviesuolė.
