Nors rugsėjo 23-ioji daugeliui žinoma kaip Lietuvos žydų genocido diena, retas, kuris žino, jog šią dieną pasaulis mini ir Tarptautinę kepėjų dieną. Todėl šią dieną gali švęsti įvairiausių tipų kepėjai: konditeriai, bandelių, duonos ar šakočių gamintojai. Tad kviečiame susipažinti su keletu mūsų krašto kepėjų.
Be cukraus
Irvyda Tamošiūnienė Dembavoje yra įkūrusi kepyklėlę „Tamošiuko tortai ir saldėsiai“. Nors kepyklėlei dar tik dveji metai, Irvyda rimtai į konditeriją „panėrė“ prieš trejus metus. „Visada mėgau gaminti, tačiau labai staiga nusprendžiau, kad noriu pasimokyti konditerijos. Taigi, nuėjau mokytis į profesinę mokyklą. Vis dėlto daugiau susidomėjau, kai susilaukiau antrosios dukros. Tai buvo kaip saviraiškos būdas“, – sakė ji.
Moters gaminiai išsiskiria tuo, kad jie tinkami diabetu sergantiems asmenims ar tiems, kurie laikosi keto mitybos. „Be įprastinės produkcijos, gaminu ir keto tortus be cukraus, tačiau su saldikliais, todėl saldėsiai turi mažai angliavandenių. Mano tortai gana populiarūs tarp diabetikų bei žmonių, kurie laikosi keto dietos“, – džiaugėsi kepėja.
Jos teigimu, populiariausias tortas – paprastas biskvitinis su maskarponės kremu bei uogomis. „Kaip sakoma, sunku rasti, kas nemėgsta maskarponės“, – juokėsi I. Tamošiūnienė bei pridūrė, kad dažniausiai jos gaminius renkasi gimtadieniams, krikštynoms bei tokioms šventėms kaip Kalėdos ar Motinos diena.
Aistra nuo vaikystės
Na, o štai Berčiūnuose yra įsikūrusi „Kristina bakery“ kepyklėlė. Jos savininkė Kristina Vilčiauskaitė-Šienauskienė konditerija susidomėjo dar vaikystėje.
„Konditerija mane lydi nuo pat vaikystės. Kadangi įvairiais kepiniais lepindavo močiutė, tad ir mama savo gardumynais neatsilikdavo. Iki šiol prisimenu tą skonį – mamos braškyčių, gamintų iš morkų ar vamzdelių su karvutės įdaru. Tad jau nuo vaikystės gyvenau su savomis rankomis kurtais saldumynais. Tik pati šiais kepiniais labiau susidomėjau ir įsitraukiau, kai išvykome su šeima laimės ieškoti į kitą šalį. Kai ten nerasdavau tokio skanaus, natūralaus tortuko ar kito saldumyno, pati palepindavau šeimą savo kūryba, o po to ir draugus per šventes. Galiausiai nuo 2012-ųjų pradėjau gaminti aplinkiniams lietuviams ir mūsų bendruomenei“, – apie konditerijos pradžią užsienyje pasakojo moteris.
Po skaudžios netekties šeima grįžo į gimtinę, ir čia K. Vilčiauskaitė-Šienauskienė dar labiau įsitraukė į saldumynų pasaulį. „O kadangi po širdimi jau gyveno mažas žmogutis, turėjau daug gražaus laiko atsiduoti saldumynų magijai. Kuo sužavėjo konditerija? Manau, kad galimybe pasigaminti tai, ko pats nori. O kai augo aplinkinių susidomėjimas, man taip pat kilo noras vis tobulėti ir save išbandyti, kelti sau iššūkius“, – atviravo konditerė.
Noras kurti kažką nematyto
Pasiteiravus, ar konditerijos mokėsi, ar visgi buvo savamokslė, Berčiūnų gyventoja tikino, kad ji – iš prigimties meno žmogus.
„Esu baigusi pedagogikos mokslus su menine pakraipa. Tačiau jokių mokslų, susijusių su konditerija, neturėjau. Tad, manau, esu savamokslė. O mokėdama kepti, bandžiau ieškoti, kaip galėčiau papuošti šiuos kepinius. Visada sakau – pirmiausia „valgome“ akimis, o tik po to dedame į burną. Tad pradėjau nuo vaizdo filmukų žiūrėjimo, kur mokiausi, kaip galima papuošti tortą, keksiukus, ką galima nulipdyti, kaip suformuoti. O kai to buvo maža, ėmiau ieškoti galimybių nuvykti pas įvairius savo amato meistrus ir kažko pasimokyti iš jų. Bet, be abejo, viskas ateina iš pašaukimo ir didelio savo paties indėlio, noro tobulėti. Tad kokie dabar yra mano tortai, tai tik didelio darbo dėka ir noro vis atrasti kažką kitokio, išskirtinio ir dar nematyto“, – dėstė ji.
K. Vilčiauskaitės-Šienauskienės tikinimu, patys populiariausi jos gaminiai – tortai. „Tačiau dabar tokia gausa įvairiausių desertų, kad vis populiarėja ir prancūziška konditerija. Tad labai dažnai prie tortukų kartu užsakomi ir musiniai pyragaičiai, „macarons“ sausainiai. Visgi populiariausi gaivūs desertai, taip pat maskarponės sūrio tortai.“
Progų, kada užsakomi jos desertai – netrūksta. „Žinoma, progų šiuo metu ne tik būna, bet ir patys žmonės prigalvoja pačių įvairiausių ir netikėčiausių. Tačiau gimtadieniai, vestuvės ir krikštynos išlieka pačios populiariausios. Man pati fainiausia proga buvo, kai seneliams gaminau keksiukus pranešti, kad į šį pasaulį atkeliauja anūkas. Tai buvo pati jaukiausia ir šilčiausia akimirka, prie kurios teko prisidėti“, – atviravo moteris.
Natūralūs produktai
Panevėžietė Ramunė Petrauskienė yra atidariusi mažąją bendriją „Chotėjus“ ir turi kepyklėlę „Ramunės kepiniai“. Moters šakočiai – išskirtiniai. Jie kepami pagal receptą, atkeliavusį iš smetoniškos Lietuvos laikų, kuomet dar niekas nežinojo apie maisto priedus, dažiklius. Todėl R. Petrauskienės šakočiai – natūralūs.
„Mūsų šakočiai labai populiarūs. Turbūt todėl, kad žmonės prisižiūri, ką valgo, visuomet klausia, ar tikrai nėra margarino, nenaudotas aliejus. Jiems svarbu, kad šakotis būtų išties natūralus“, – teigė kepėja.
Moters meilė kepiniams prasidėjo nuo vaikystės, nes abi jos močiutės kepė šakočius, duoną. „Duoną kepė ir anyta. Jai mirus, ėmiau kepti aš. Iš pradžių dėl savęs, o vėliau ir aplinkiniams. Taigi, viskas susiklostė savaime. Tikrai neplanavau atidaryti kepyklos. Tiesiog, neturėjau jokio užsiėmimo, tad ėmiau padėti kepti sesei Jūratei, kuri irgi turi savo kepyklą, o vėliau atsiskyrėme ir aš įkūriau savo atskirą kepyklą“, – kalbėjo pašnekovė bei pridūrė, kad duoną kepa jau bene 13 metų, o konditerijos gaminius – 8-erius.
„Ramunės kepiniai“ duona populiari net ir užsienyje. „Užsieniečiai juodos duonos nepripažįsta, todėl mūsų duoną užsisako tik lietuviai, emigravę svetur. O štai šakočius, saldumynus mėgsta visa Europa“, – dėstė R. Petrauskienė.
