Laima ir Kęstutis Plančiūnai – muziką Panevėžio rajone puoselėjantys šviesuoliai. Laima – Panevėžio rajono muzikos mokyklos direktorė jau greit trys dešimtmečiai, o Kęstutis – pučiamųjų muzikos instrumentų mokytojas. Jiedu – komanda, kuri ne tik kartu dirba mokykloje, bet ir namuose nepamiršta muzikinių temų.
Santuokoje – jau 33 metai
1989 metų rugpjūčio 5-ąją susituokusi pora prieš trejus metus persikraustė į Molainių kaimą, kur susikūrė tikrą ramybės oazę.
„Iki tol gyvenome Panevėžio Rožyne, kur nuolat šurmuliavo automobiliai, traukiniai, o čia – supa ramybė. Taip pat labai džiaugiamės nuostabiais, draugiškais kaimynais“, – pasakojo Kęstutis bei pasijuokė, kad namų kieme jam trombonu tenka groti du kartus per metus: liepos 5-ąją per kaimynės gimtadienį ir liepos 6-ąją, kuomet kaimynai gieda Lietuvos himną.
„Išties juokinga, kad vyras groja kaimynei liepos 5-ąją, o štai 6-ąją, kuomet yra mano gimtadienis, groja tik himną“, – juokėsi žmona.
Pora susipažino besimokydama tuometinėje Panevėžio Jono Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje. Tačiau Kęstučiui vėliau išvykus mokytis į Vilniaus akademiją, jų keliai išsiskyrė ir vėl susiėjo, kuomet jis grįžo į Panevėžį. Galiausiai, praėjus aštuoneriems metams nuo pažinties, pora susituokė ir susilaukė dviejų vaikų – Rūtos ir Kastyčio. Šiedu, nors ir nežengė tėvų pėdomis muzikiniame pasaulyje, tačiau puikiai groja įvairiais instrumentais. Rūta – smuiku, Kastytis – trimitu.
Taupė pirmajam instrumentui
Pasiteiravus, kaip muzika atsirado judviejų gyvenimuose, pirmoji savąją istoriją pasakoti pradėjo Laima.
„Mano dabar 92-ejų tėvelis – intelektualas, kuris pasakė: „Aš labai sunkiai dirbau, todėl nenoriu, kad ir dukra taip sunkiai dirbtų“. Taigi, kai man buvo dvylika metų, tėtis sugalvojo mane nuvežti į muzikos mokyklą. Tiesa, pirmiau nuvežė pas Mykolą Karką, kuris įvertino mano gebėjimus. Vėliau muzikos mokykloje man pasakė, jog jau per vėlu mokytis groti pianinu, todėl pasiūlė fleitą arba kankles. Man pristatė šiuos instrumentus ir aš pasirinkau fleitą. Baigiau Panevėžio muzikos mokyklą, vėliau Jono Švedo pedagoginę muzikos mokyklą. Ir nuo 1993 m. esu Panevėžio rajono muzikos mokyklos direktorė bei mokau vaikus groti fleita“, – pasakojo moteris.
Kęstutis dar būdamas vaikas taupė pinigus, kad galėtų įsigyti akordeoną.
„Trečioje klasėje pagaliau susitaupiau ir nusipirkau akordeoną už maždaug 130 rublių. Žinoma, šiek tiek prisidėjo ir tėvai. Grojau namuose, o po to jie sumanė mane nuvesti į muzikos mokyklą, kur vyko priėmimas. Tačiau iš jaudulio padariau vieną klaidą ir manęs nepriėmė. Vis dėlto likau pastebėtas mokytojo Talžūno, kuris patikino, kad tinkamus duomenis aš tikrai turiu, todėl pakvietė mokytis pas jį privačiai. Taip pasimokiau metus, o vėliau įstojau ir į muzikos mokyklą“, – muzikinės karjeros pradžia dalijosi jis.
„Mokėjau groti akordeonu ir mokytojai jau tikino, kad vestuvėse tikrai būčiau geras muzikantas (juokėsi). Tačiau tuomet pasiūlė man išmokti groti trombonu. Mokytojas pasakė – vadinasi, šventa. Tad išmokau groti juo, o vėliau sekė ir kiti pučiamieji“, – dėstė šių muzikos instrumentų mokytojas. Jo teigimu, anais laikais akordeonu Panevėžyje groti norėjo visi, o štai pučiamuosius rinkosi retas.
Vaikai nieko nebijo
Šiuo metu Kęstutis įvairiuose koncertuose tampa ir dirigentu. Tai, pasak jo, stresinis darbas. „Malonumo mažai. Ko gero, tik tas dešimt sekundžių, kuomet atsisuki į publiką ir visi ploja. Na, o daugiau tai – sunkus protinis darbas, kuomet visada mąstai, ar pavyks, ar tinkamai įstos. Net po koncerto nuolat galvoji, kaip vaikai grįš namo, ar autobusas juos parveš ir t. t.“, – aiškino mokytojas.
Poros teigimu, darbas su vaikais – iššūkis, reikalaujantis kantrybės. „Tačiau visgi tai – įdomus darbas. Juk lavini ir mokai mažas asmenybes, kurios ateityje galbūt išaugs į pasaulinio lygio muzikantus“, – pridūrė Kęstutis bei pasidžiaugė, kad jau dabar jų mokiniai išsibarstę po visą pasaulį, kur groja pasaulinio garso orkestruose ir kt.
Beveik 29-erius metus direktore dirbanti Laima atviravo, kad per tiek metų vaikai labai pasikeitė. „Jie tikrai kitokie. Dabartiniai vaikai – laisvesni, nieko nebijo. Juk mūsų laikais bijodavome mokytojų, net kažko jų klausti nedrįsdavome, o šiuolaikinė karta – nieko nebijo. Jie drąsūs bei gali už save pakovoti. Taip pat vaikai nori visko „čia ir dabar“. Tačiau taip nebūna“, – kalbėjo vadovavimo muzikantų kalvei ilgametę patirtį turinti ir gyvenimo tiesas puikiai žinanti L. Plančiūnienė.
