Kvalifikuota dailės terapijos specialistė, dailininkė Vaida Virbalaitė gerai žinoma Panevėžio rajone. Ji dalyvauja įvairiuose projektuose ir jau yra aplankiusi kone kiekvieną rajono bendruomenę, su kuria leidžiasi į dailės terapiją.
„Myliu meną ir nuolat atrandu vis daugiau įrodymų apie jo gydančią galią. Kiekviename meno kūrinyje slypi begalinė kuriančiojo visata, kurioje – gausybė informacijos apie jo kelią ir patirtis. Esu palaiminta galėdama padėti ją perskaityti ir įkvėpti naujiems gyvenimo pokyčiams“, – sako V. Virbalaitė.
Molainiai – buvo ir yra kas kita
V. Virbalaitę galima vadinti Panevėžio krašto šviesuole, nes jos pilna visur. Ji ne tik padeda rajono žmonėms pasirūpinti savo emocine sveikata, bet ir pati šaknis įleido į Panevėžio rajono žemę – Molainių kaimą.
„Čia vienas iš tų „niekada“, kuriuos esu ištransliavusi: „niekada“ negyvensiu kaime. Ir gyvenu. Bet šis kaimas – tai ne tas blokados laikais patirtas vienkiemis, kuriame rytais tekdavo melžti karves, o paskui važiuoti į pamokas mokykloje, ravėti hektarus cukrinių runkelių, padėti „prie šieno“ ir visų kitų kaimiškų ūkio darbų. Šiandien tai galbūt skamba kiek nostalgiškai, tačiau septyniolikmetei merginai, svajojusiai studijuoti drabužių dizainą ir lygiuotis į DIOR, tai buvo gėda, neviltis, liūdesys, atrodo, šviesmečiais skyręs mane nuo savo svajonės. Aišku, šiandien tai vertinu visai kitaip“, – pokalbį pradėjo V. Virbalaitė.
Paklausta, kas jai čia patinka labiausiai, atsako: „Kasryt gerti kavą su mama kieme po obelimi. Žinoti, kokie puikūs žmonės gyvena aplink. Vežti vaikus į mokyklą ir matyti saulėtekius. Basomis pėdomis kasdien patirti žemę. Pastebėti migruojančius paukščius. Pravažiuoti pro kaimo tvenkinius ir stebėti gulbes juose.“
Padeda atrasti atsakymus
V. Virbalaitė yra kvalifikuota dailės terapeutė. Dirba Panevėžio atvirame jaunimo centre bei bendruomeniniuose šeimos namuose. O kai lieko laisvo laiko, mielai leidžiasi į įvairius projektus.
„Džiugu, kad Panevėžio r. žmonės įgyvendina įvairias veiklas, yra numatę daryti kažką prasmingiau, giliau. Jie domisi savęs pažinimu, savo emocine sveikata. Dauguma projektų, kurie įgyvendinami dabar, yra būtent apie emocinę sveikatą. Tad dailės ar kitų menų terapija yra būdas parodyti, padėti žmonėms suprasti, kaip svarbu mąstyti apie save ir rūpintis emocine sveikata“, – kalbėjo specialistė.
Ir ji paaiškino, kad dailės terapija – tai tarpdisciplininė jungtis tarp medicinos, psichoterapijos ir dailės. Dailės terapija leidžia susitikti su problemomis, į jas dar kartą pažiūrėti, prisiminti. Tai – saugus būdas susitikti su savimi kūrybiniame procese.
Mokėti piešti – nereikia
Pasak pašnekovės, dažniausiai dailės terapija vyksta žmonių grupėje. Pirmojo susitikimo metu aptariamas terapijos tikslas, terapeutas paaiškina taisykles, kūrybinio darbo metu atliekamas diagnostinis stebėjimas. Įprastas užsiėmimas vyksta keturiais etapais: apšilimas, kūrybinis darbas, refleksija ir grįžtamasis terapeuto ryšys, transformacijos procesas.
„Sėdime ratu, susipažįstame, užduodu įvairius klausimus, kad žmonės po truputį atsipalaiduotų, atsivertų, vieni su kitais susipažintų. Tada atliekame mažą užduotėlę apšilimui, kad pasąmonė atsipalaiduotų. Vėliau skiriu gilesnę užduotį, kurios metu dalyviai pasineria į kūrybą. O kai kūrybinis procesas baigiasi, grįžtame į ratą, kur vyksta refleksija. Darbų autoriai pasakoja, kaip jiems sekėsi, kas vyko, koks buvo procesas, kaip jie kūrė. Dažnai grupės klausiu, kokios jų įžvalgos, kaip jie mato konkretų piešinį, ką jie jaučia žiūrėdami, kokią žinutę gali perskaityti“, – pasakojo terapeutė.
Į klausimą, ar būtina mokėti piešti, V. Virbalaitė atsako: „Piešti mokėti nereikia, kuo labiau žmogus nemoka, tuo jis yra vertingesnis dailės terapijoje, tuo mažiau blokų ir gynybiškumo būna. Meniniai įgūdžiai nereikalingi. Svarbu motyvacija savižinai.“
Piešiniuose – asmeninės patirtys
Dailės terapija rekomenduojama norint geriau pažinti save, patiriant emocinių sunkumų, nerandant atsakymų į svarbius klausimus, išgyvenant trauminę patirtį, turint elgesio, bendravimo sunkumų, kovojant su priklausomybėmis ir t. t.
Problemos yra individualios, nes visi gyvena labai skirtingus gyvenimus. „Žiūrint per vaikų prizmę irgi sunku išskirti bendrus bruožus. Vieni gyvena darniose šeimose, kitose šeimose vyksta skyrybos, kitose jaučiamas nepriteklius, dar kitose kyla sunkumai dėl bendravimo. Žmonės turi visokių psichinių ypatumų. Vienose šeimose yra žmonių su autizmo bruožais, kiti šeimose yra susidūrę su savižudybe, kažkas patyrė kitokią netektį. Kiekvieną kartą, kai žmogus ateina į terapiją, kad ir kokią temą užduočiau, visada iškyla jo asmeninė, pati aktualiausia problema“, – sako V. Virbalaitė.
Dailės terapija – stebuklingas metodas
Dailės terapeutei tenka dirbti ir su senjorais, kurie dažnai išgyvena vienatvę, ir su onkologijos pacientais, kurie, sužinoję diagnozę, patiria šoką ir žinią apie ligą priima kaip gyvenimo katastrofą, dažnu atveju krenta į gilią depresiją arba priešingai – bando tvarkyti savo gyvenimą.
„Labai daug priklauso nuo to, pas kokį gydytoją pacientas pateko. Džiaugiuosi, kad jaunesni onkologijos specialistai geba holistiškai pažiūrėti į žmogų. Jie neša žinutę, kad onkologija nėra vien tik auglys, reikia peržiūrėti viską savyje, stipriai akcentuoja emocinę būklę“, – pasakojo V. Virbalaitė.
Klausantis, kokias skirtingas žmonių problemas kone kasdien tenka išgyventi pačiai dailės terapeutei, kyla klausimas, kaip ji pati susitvarko su išgyventomis emocijomis.
„Man atrodo, kad dailės terapija yra kažkoks stebuklingas metodas, kuris padeda žmonėms pamatyti daug dalykų. Suprantu, kad yra labai svarbu mokėti ir atsitraukti, dozuoti terapinį laiką, negalima dirbi dvylika valandų iš eilės, bet tuo metu, kai vyksta procesas su žmogumi, esu atsidavusi šimtu procentų. Taip jau gyvenime atsitiko – įdarbinau savo jautrumą, gerumą, gebėjimą išbūti kartu su žmogumi, jį lydėti, išklausyti. Studijos, kuriose mokiausi, davė žinojimą, kad negaliu visą gyvenimą virti kitų žmonių problemose. Mano užduotis – išbūti su žmogumi ir jo problemomis čia ir dabar tiek, kiek reikia, ir po to turiu atsitraukti nuo to. Aš manau, kad man tai pavyksta. Reikia pačiai rūpintis savo psichohigiena. Po dailės terapijos pasidarau refleksiją, užsirašau svarbius dalykus, kartais po sesijos kažką nusipiešiu ir sąmoningai pasakau – viskas, mano darbas baigtas. Turiu savo psichoterapeutą, kuris man padeda susidėlioti įvairius dalykus. Važiuoju į mišką, ten daug vaikštau, leidžiuosi į žygius“, – pasakojo moteris.
Pašaukimą atrado per portretus
Paklausus, kaip ji pati surado dailės terapiją, terapeutė pasakojo, kad ji baigė Dailės akademiją, daug kurdavo, piešdavo, bet jos specialybė buvo drabužių dizainas. Ilgą laiką dirbo leidykloje, „Cosmopolitan“ žurnale, kituose leidiniuose.
„Šioje srityje vis dar šiek tiek esu viena koja, nes man patinka mano kompetencijos. Nenoriu jų parasti, vis dar smagu kurti gražius dalykus. Tačiau buvo toks etapas gyvenime, kad likau kurti tik reklamos srityje, o kai stuktelėjo vidurio amžiaus krizė, supratau, kad kuriu kitiems apie kitų kūrinius. Nejaučiau savęs. Nuo vaikystės svajojau piešti, kurti ir staiga, aš nieko nedarau, tik kuriu reklamas, o kur aš pati? Tada pradėjau piešti nesustodama, gal kokius metus ir pastebėjau, kad man niekas nesipiešia, išskyrus portretus. Noriu nutapyti peizažą, bet man vis tiek išeina portretas. Ir jų buvo be galo daug. Bandžiau save įtikinti, kad piešiu drauges, gal klasiokus, savo gimines. Pradėjau naudoti kitas priemones, bet niekas nesikeitė. Tie patys elementai, bruožai vis tie patys. Supratau, kad kažkas įdomaus darosi.
Po kažkiek laiko visai atsitiktinai radau, kad Medicinos universitete yra dėstoma įdomi programa, kad čia tikriausiai tai, ko man reikia. Pradėjau mokytis, kartu analizuoti, kas su manimi vyksta, man buvo svarbu atsakyti į klausimus, ko aš pati noriu šiame gyvena. Pasirodo, tie portretai buvo tiesioginis žvilgsnis į save. Dabar suprantu, kad turėjau su savimi pasikalbėti – bežiūrėdama į tuos portretus, tas akis, lūpas, laikyseną, ką nupiešdavau. Pradėjau tapyti tai, kas buvo visiškai nebūdinga tiek metų. Radau atsakymus ir šiandien esu ten, kur ir turiu būti“, – pokalbį užbaigė V. Virbalaitė.
