Ne veltui sakoma, kad patys didžiausi išbandymai žmogui yra valdžia, šlove ir pinigais. Buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Abraomas Linkolnas yra pasakęs – „Beveik visi žmonės gali iškęsti nelaimes, bet jei norite išbandyti žmogaus charakterį, suteikite jam valdžią“. Neužtenka įgyti žmonių pasitikėjimą, būti išrinktam ir patekti į valdžią. Tikrasis iššūkis – pateisinti žmonių lūkesčius ir išlaikyti „išbandymą valdžia“.
Rinkimuose žmonių pasitikėjimą pelniusiems atstovams suteikiamas laisvas mandatas. Gerai, jei mūsų valdžios atstovai pateisina lūkesčius, tačiau nutinka ir priešingai – atstovas nuvilia, rinkėjai juo nebepasitiki. Ir kas tuomet? Ar galima rinkėjams atšaukti iš pareigų savo išrinktą atstovą dar nepasibaigus kadencijai? Tokį klausimą neretai girdžiu susitikimuose su rinkėjais.
Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinto laisvo mandato esmė – tautos atstovo laisvė įgyvendinti jam suteiktas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų politiniais reikalavimais. Laisvasis mandatas nėra asmeninė politiko privilegija. Tačiau laisvas mandatas reiškia ir tai, kad rinkėjai neturi teisės atšaukti Seimo nario.
Pasidomėjau kokia atšaukimo iš pareigų praktika kitose Europos šalyse. Absoliučioje daugumoje Europos šalių konstitucijų atšaukimo teisė nesuderinama su liberalios demokratijos idėjomis ir yra įgyvendinamas laisvo mandato principas, t. y. laikoma, kad išrinkti parlamento nariai yra visos tautos, ne tik rinkiminių apygardų, konkrečių rinkėjų grupių atstovai ir jų konstituciniai įgaliojimai nesaistomi jokiais įpareigojimais. Todėl ir jų atšaukimo, mandato panaikinimo ir įgaliojimų nutraukimo prieš terminą procedūra tokiose demokratijose konstituciškai yra neįmanoma.
Pasaulyje maždaug 20-ies šalių konstitucijos numato įvairias atšaukimo procedūros modifikacijas, kurios gali būti taikomos nacionaliniu, regioniniu ar vietiniu lygmenimis. Tačiau itin retai tai būna brandžių demokratijų atvejai, paprastai tai taikoma nedemokratiškose šalyse, tokiose kaip Baltarusija, Etiopija, Kinija, Š. Korėja, Nigerija ir kt.
Demokratiškose šalyse nacionaliniu lygmeniu parlamento narius galima atšaukti tik Latvijoje ir Lichtenšteine. Ir tai gali būti įgyvendinta tik in corpore, t. y. atstatydintas visas parlamentas, bet ne atskirų parlamento narių įgaliojimų nutraukimas prieš terminą. Latvijoje 1/10 rinkėjų turi teisę inicijuoti referendumą dėl Saeimos atšaukimo. Tuo tarpu Lichtenšteine parlamento atšaukimo procedūrą gali inicijuoti 1500 rinkėjų.
Valstybės vadovo (prezidento) įgaliojimai nutraukti prieš terminą atšaukimo iš pareigų taip pat yra numatyti tik dviejų Europos valstybių konstitucijose – Moldovos ir Rumunijos. Tokios procedūros iniciatyvos pagrindas turi būti rimti konstitucinių normų pažeidimai. Sprendimą priima parlamentas, sprendimas galutinai patvirtinamas nacionaliniu referendumu. Rumunijoje yra numatyta ir valstybės vadovo atšaukimo, ir apkaltos galimybė.
Demokratiškose šalyse dažnesni atvejai, kai išrinktus parlamento narius ar kitus pareigūnus galima atšaukti regioniniu ar vietiniu lygmenimis – Šveicarijoje, Vokietijoje, Kroatijoje ir Lenkijoje. Išrinktų merų įvairios atšaukimo modifikacijos taikomos Ispanijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Ukrainoje.
Už Europos ribų atšaukimo procedūros demokratijose taikomos JAV, Kanadoje, Japonijoje.
Politinėje-teisinėje praktikoje atšaukimo procedūra įgyvendinama labai retai, nes susiduriama su politinės ir teisinės atsakomybės dilemomis. Todėl geriausia, jei šią dilemą sprendžia ne rinkėjai, o nešališkas teismas. Arba kaip yra pasakiusi premjerė Ingrida Šimonytė – „jeigu žmonėms nepatinka ši valdžia, jie per kitus rinkimus galės ateiti ir išsirinkti tokią, kokia jiems patinka“.
Informacija pateikta remiantis Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Tyrimų skyriaus parengtu analitiniu darbu.