Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų – ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu. Paskui bus galas, kai jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas. Jis gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis. 1 Kor 15:21-26.
Toks mūsų krikščioniškas tikėjimas iki COVID-19 pandemijos, iki karo Ukrainoje ir per jį. Toks mūsų tikėjimas ir viltis susidūrus su savo ir kitų trapumu, liga, senatve, patiriama neteisybe, skausmu ir kančia. Ir taip jau daugiau kaip du tūkstančiai metų žmonija turi pagrindą vilčiai, nesvarbu, kokia politinė ar gamtinė situacija. Dievas ir Jo didingas planas žmogui yra virš visų imperijų, viešpatysčių, galybių ir sąjungų. O iki tol, kol Dievo planas/valia galutinai išsipildys, pasaulyje daug ką diktuoja kad ir ribota, bet Dievo žmogui duota laisvė. Ir šita laisvė gali labai ir labai daug. Ji gali gelbėti nepažįstamąjį, aukotis dėl kito, atiduoti paskutinį kąsnį, guldyti gyvybę už šeimą, tautą, valstybę, bet… ta pati laisvė gali nekaltai žudyti kitą žmogų, sukelti karą, išprievartauti moteris ir vaikus, išduoti, palikti, pažeminti, apgauti, apšmeižti, apvogti…
Tada klausiame, o ką tuo metu daro krikščionių Dievas? Kodėl nesutramdo? Kodėl nenubaudžia?
Jis vieną kartą jau tai padarė – jis tapo žmogumi Jėzumi Kristumi ir buvo prikaltas prie kryžiaus. Dievo sukurti žmonės juos sukūrusį ir laisve apdovanojusį Dievą prikalė prie kryžiaus, nužudė. Kodėl? Todėl, kad nenorėjo klausyti. Todėl, kad nenorėjo girdėti. Todėl, kad nenorėjo matyti, ką jiems sakė ir dėl jų padarė žmogumi tapęs Dievas –Jėzus Kristus. O šiandien nori klausyti, girdėti, matyti ir vykdyti?.. Nori, daug norinčių?..
O gal tik norime, kad ne tikrasis, bet mūsų susigalvotas dievas, kuriam nereikia nei paklusti, nei įsipareigoti, nei nuolankiai bendrauti, vykdytų mūsų programą, kaip stebuklinga lazdelė, kaip magiškas receptas, kaip paika svajonė, kuri užmerkus akis savaime išsprendžia žmonių pridarytą blogį. Neįpareigojantis Dievas, padėtas ant lentynos tam, kad būtų panaudotas, kai pats negalėsiu ar nenorėsiu, ko nors spręsti. O iki tol nežabota, neribota ir prieš nieką bei už nieką neatsakinga žmogaus laisvė, dažnai einanti į kompromisus su savo sąžine, kad tik visiems įtikti ir patikti, kad tik nieko jausmų neužgauti ar neįžeisti, nesvarbu, kad meluojama, apgaudinėjama, vyniojama į vatą ir tikimasi, kad blogi dalykai išsispręs savaime, o geriems nutikti nereikia jokių mūsų valios ir darbo pastangų.
Velykos niekada nėra ir nebuvo pavasario, atbundančios gamtos šventė. Taip Velykas gali suprasti ir supranta tie, kurie nieko tikro nežino, kas tos Velykos yra. Velykos pirmiausia yra NETIKĖTAS dalykas žmonėms ir žmonijoje – galimybė įveikti mūsų žmogiškos egzistencijos ir gyvenimo ribas, ne mums, o pirmiausia mūsų Kūrėjui to panorėjus ir tai pasiūlius. Ir vėl ne per prievartą, bet apeliuojant į mūsų žmogišką laisvę – priimk Jėzų Kristų ir tai, ką tik jis ir per jį gali gauti. Velykose švenčiame, kad žmogumi tapęs Dievas, nužudytas žmonių ir patyręs šio gyvenimo pabaigą mirtį – gyvena! Gyvena prisikeldamas ir tuo prisikėlimu pasidalindamas su visai, kurie per tikėjimą su juo sujungia savo gyvenimus ir viltį.
Karas Ukrainoje, karas Jemene, karas Sirijoje, karas Izraelyje, karas skirtingose Afrikos gentyse, karas su COVID pandemija, karas su vėžiu, karas su širdies ligomis, karas su ekonomine neteisybe, karas dėl klimato kaitos, karas dėl oraus gyvenimo ir pragyvenimo, karas už moterų ir vyrų teises, karas dėl religijos laisvės, galiausiai karas su pačiu savimi, su manyje esančiu pykčio, godumo, pavydo, piktnaudojimo, tinginystės, paleistuvystės, neatsakingumo jausmu… va kiek karų vyko ir vyksta. Ir kada jie pasibaigs, ir kas juos gali pabaigti? Dievas? O ką tada darysime mes? Toliau kariausime ar gyvensime taikoje? Tai gal pradėkime gyventi taikoje, pirmiausia nuo savęs, pagaliau pažinę ir pripažinę, priėmę Dievo pagalbą ir viltį Jėzuje Kristuje, kuris pirmasis prisikėlė iš numirusių, o tada esantys su juo, mes, jo atėjimo metu. Metu, kurio nežinome nei dienos nei valandos, tad geriausias laikas surišti save su Kristumi ir Jo pergale prie mirtį, susirišti su Kristumi Jėzumi Jo prisikėlime DABAR!
Meldžiu ir linkiu visiems mums tikrųjų šv. Velykų! Taikoje su savimi, su kitais ir su Dievu! Taikoje Ukrainoje, Jemene, Sirijoje, Izraelyje, Afrikos gentyse ir visame pasaulyje!
Aleliuja!
