Tautodailininkas A. Valikonis: „Mane įkvepia parodos ir gamta“

AutoriusSAMANTA ILONYTĖ
FotoRIMVYDAS ANČEREVIČIUS
A. Valikonis.

Tarp Panevėžio ir Debikonių kaimo gyvenantis Albertas Valikonis – visų galų meistras. Jis žinomas ir kaip drožėjas, ir kaip metalo apdirbėjas, ir net tapytojas. Tačiau visa tai – tik hobiai, už kuriuos, kaip sako pats tautodailininkas, jis duonos neužsidirba. Pagrindinis jo darbas – vadybininko pareigos individualioje įmonėje, todėl pomėgiams laiko lieka tik savaitgaliais arba vakarais.

Trys kūriniai

Tad Panevėžyje, bute, jis drožia tik lengvus dirbinius, o štai kaime užsiima didžiąja kūryba. Štai čia gimė ir trijų Panevėžio rajono gyvenviečių skelbimų lentos – Ramygalos, Daniūnų ir Garuckų.

„Šiam projektui vadovavo Ramygalos kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė. Ji paklausė, ar galėčiau įvykdyti tokį darbą. Sutikau, bet iškart pasakiau, kad norėčiau, jog įsitrauktų ir vietiniai gyventojai, todėl ji feisbuke sukūrė įrašą, kuriame gyventojai galėjo siūlyti savo eskizus skelbimų lentoms. Dalyvavo daugiausia jaunimas. Visų idėjos buvo gražios, unikalios, todėl išsirinkti nebuvo lengva. Loreta norėjo, kad lentoje būtų įamžinta ir gražioji Ramygalos bažnyčia bei ožkytės. Vis dėlto paėmiau vieną idėją iš vieno eskizo, kitą detalę – iš kito, ir taip sudėliojau savąjį eskizą, kurį patvirtino Loreta. Taigi, visi daugiau ar mažiau prisidėjo prie šios kūrybos“, – pasakojo A. Valikonis.

A. Valikonio darbai.

Tiesa, Daniūnų skelbimų lenta – tautodailininko vaizduotės vaisius. „Daniūnai nuo senų laikų vadinosi „Pavasario“ kolūkiu ir ant jo kontoros buvo vaizduojamos pavasario kregždutės, todėl ir aš toje lentoje sumaniau pavaizduoti kregždutes, skrendančias į saulę. Senimas puikiai atsimena tas kregždutes, jaunimui gal tai nauja“, – sakė jis.

„Garuckuose kažkas iš jaunimo pasiūlė, kad ant lentos tupėtų paukštis. Tą įvykdžiau. Dabar tupi pelėdos. Garuckų ir Daniūnų lentas išdrožti ilgai netrukau, bet štai Ramygalos buvo sunkiausia, nes čia – dvi lentos. Kaip tik turėjau ąžuolą, tai iš jo ir pagaminau Ramygalos lentą“, – atviravo vyras.

A. Valikonis.

Puikūs mokytojai

Pasak kūrėjo, jam norėjosi, kad jau praėjusiais metais visos trys lentos būtų puošusios miestelius, vis dėlto sklandžiai eigai trukdė ligos bei orai, todėl viskas užtruko ilgiau nei tikėtasi. „Nuo idėjos iki lentos pastatymo užtruko tris mėnesius. Galėjau dirbti tik savaitgaliais, nes šiokiadieniais turiu darbą. Dirbu vadybininku individualioje įmonėje ir užsiimu prekyba“, – kalbėjo A. Valikonis.

Kaip minėta, jis ne tik drožia iš medžio, bet ir užsiima metalo darbais bei tapyba.

„Tai mano hobiai. Niekas manęs specialiai nemokė šių dalykų, tačiau vidurinėje mokykloje turėjau puikius mokytojus – Jonas Vanagas puikus darbų mokytojas, kuris visus vaikus traukė prie darbelių, o jo žmona – dailės mokytoja – irgi leido man pamilti tapybą. Mano dėdė buvo dailidė, tad ir iš jo teko nemažai išmokti, jis paliko man daug įrankių. Taip laikui bėgant įstojau į Tautodailininkų sąjungą“, – tikino šviesuolis.

A. Valikonio darbai.

Malonu pasidalinti

Kaip tikino vyras, duonos iš hobių jis neužsidirba, tačiau jam visuomet malonu padėti, kai kažkas paprašo. Štai Smilgių kultūros centro meno vadovė Audronė Palionienė džiaugiasi tokia draugyste su A. Valikoniu, nes jis – „nuostabus žmogus, kuris visuomet išties pagalbos ranką“. Ji atsiminė, kaip Bernatonių Sūrio šventės metu jis atvežė daug puodynių, kurios puošė renginį, o dar seniau jis pristatė savo medinių šaukštų kolekciją Perekšliuose, pristatant spektaklį „Šaukštiniai, pirmyn!“.

„Puodynes kūriau ne aš. Jos liko nuo vaikystės. Molio darbus esu bandęs, tačiau man tai neprilipo. Na, o šaukštus ir medines kaukes – taip, drožiu. Lįsti, nelendu ir nekišu savo daiktų žmonėms, bet jei išsipasakoja kažkas ir žinau, kad galiu padėti – visuomet man malonu pasidalinti. Juk daiktų nelaikysiu uždarytų po devyniais užraktais. Man norisi parodyti, pasidalinti su kitais. Kažkam kitam gal irgi įdomu pamatyti“, – atviravo A. Valikonis.

A. Valikonis.

Padarys žmogų

Jo teigimu, drožinėjimu domisi nemažai žmonių.

„Dažnai jiems įdomios įvairios medžių rūšys. Kiekvienas medis labai gražus. Mano vaikams neprikibo drožinėjimas, bet anūkas, nors dar tik ketverių, jau domisi. Manau, padarysiu aš iš jo žmogų“, – juokėsi vyras bei pridūrė, kad mokėjimas drožinėti – nekenkia ir, priešingai, „prisigadys“.

Pasiteiravus, iš kur semiasi įkvėpimo, A. Valikonis tikino, jog viskas iš parodų ir gamtos. „Parodose dažnai pasisemiu idėjų. Tik spėk užsirašyti! Taip pat kai klaidžioju miške – ten medžių įvairovė nuostabi! Ji įkvepia. Matau tuos gumbus ant medžių, ir jie sukelia įvairių minčių“, – juokėsi jis.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Tradicijų puoselėtojas, savito braižo kūrėjas A. Klovas: „Medžio drožyba – tai mano gyvenimas“

JP Redakcija

K. Binkis – Panevėžio rajono bendruomenių lyderis, kūrėjas ir kolekcininkas

JP Redakcija

Gyvenimą kaime pasirinkusi panevėžietė dekoratorė R. Sereikienė: „Gyvenimo kaime nekeisčiau į nieką kitą“

JP Redakcija

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau

WordPress Ads