Panevėžyje gyvenanti ir unikaliausius žaislus, mezginius bei kitus rankdarbius savo sukurtame „skruzdelyne“ kurianti Audronė Virbalienė atskleidė, kad gebėjimas viską susikurti pačiai gimė iš gražios, tvarkingos, tarybinės šeimos.
„Kai gimsti tokioje šeimoje – visko išmoksti, nes tėvai viską darė: nuo siuvimo, mezgimo, nėrimo iki medinių dirbinių. Mes visuomet pirmiausia pagalvodavome, kaip pačiam kažką pasidaryti, o tik tuomet – kaip nusipirkti. Tokiu principu pas mane gyvenimas rutuliojosi nuo pat pradžių“, – pasakojo šviesuolė.
Ypatingas čemodanas
Moteris tikino, kad pačios sukurti žaislai ir rūbai vaikams bei anūkams suteikia daug šilumos, nes viskas pagaminta rankomis, su meile. „Na, o kas gali būti maloniau, nei nešioti mamos ar močiutės sukurtą rūbą ar žaislą?“ – klausė ji.
Nors dabar A. Virbalienė jau pensininkė, veiklų turi pakankamai. „Upytės Tradicinių amatų centre vedu edukacijas, taip pat priklausau Trečiojo amžiaus universiteto lyderių komandai, tad ir čia vedu mezgimo, nėrimo, žaislų kūrimo užsiėmimus, o juose pasidaliname ir gardžiais receptais“, – atviravo tautodailininkė.
„Kai dabar turiu daugiau laiko, smagu susirasti papildomos veiklos. Su riešinėmis kasmet dalyvauju tautodailininkų parodose. Mano riešinės labai vertinamos. Kad paįvairinčiau savo mezgimą, įterpiu ir žaisliukų – jie labai smagūs, ir juos megzti, nerti – įdomu. Juk įdedi žaisliukui šypseną ir visa diena pasidaro šviesesnė“, – pasakojo žaislininkystės amato puoselėtoja.
Pasak A. Virbalienės, ji turi savo asmeninį žaisliukų kioskelį. „Mano kioskelis – senovinis, medinis čemodanas, kuriam padariau dekupažą ir jame slepiasi mano darbeliai. Man nekyla ranka išmesti tokių senovinių daiktų, todėl visuomet stengiuosi sukurti jiems antrą gyvenimą“, – tikino ji.
Žinių perdavimas
Pasiteiravus, ar ją visko išmokė mama, tautodailininkė atviravo, kad pradžia užgimė iš močiutės.
„Mano mamos mama megzdavo kojines, riešines, pirštines ir kt. Aš net turiu išsaugojusi jos virbalus. Jie surūdiję, kreivi, bet aš juos saugau, nes tai mano giminės istorija, šiluma. Na, o kadangi tais laikais nebūdavo daiktų pasirinkimo, tai mano mama irgi megzdavo. Taip išmokau ir aš. Mano vaikai irgi vaikščiojo apsiūti, apmegzti ir išskirtinai apsirengę. Būdavo net žmonės gatvėje atsisukdavo pasižiūrėti. Viskas prasidėjo nuo šeimos, nes tėvai buvo be galo darbštūs, ir jie viską darėsi savomis rankomis. Taip ir aš“, – kalbėjo A. Virbalienė.
Moteris atsiminė, kaip tuomet mokėsi megzti, mat knygų ar žurnalų apie tai nebuvo. „Anksčiau su mama mes, jei norėdavome nusimegzti kokį megztinį, tai paimdavome seną ir jį ardydavome bei rašydavomės sąsiuvinyje, kaip, kur, kas užmegzta. Na, o dabar idėjų pilnas internetas“, – sakė ji.
Darbštūs ir jos vaikai. „Mano sūnūs gyveno mano aplinkoje, todėl viską pasidaro savo rankomis, ypač vyresnėlis. Anūkams jau ne tas galvoje. Jie tik pasižiūri, išsirenka, kas patinka, išsineša, bet kad atsisėstų su manimi ir pasidomėtų – ne. Jiems įdomiau kompiuteriai. Na, o marti nemezga, bet labai skaniai gamina!“ – tikino panevėžietė.
A.Virbalienė taip pat džiaugėsi, kad nors anūkai nesidomi mezgimu, tuo itin domisi jos studentės. „Studentės, kurios pas mane lanko paskaitas, labai kabinasi, džiaugiasi, įsitraukia į veiklą. Mane džiugina, kad TAU studenčiokės mėgaujasi veikla, mokosi. Turėjau tokią mokinę, kuri atsinešė dar jaunystėje megztą ir neužbaigtą megztinį, bet per užsiėmimus mes ji pabaigėme per du mėnesius. Dar turiu kitą studentę, kuri nemezga, o tiesiog klausosi mano pasakojimų, juokų“, – pasakojo tautodailininkė.
Nuo mezgimo iki baldų restauravimo
Pensininkė atviravo, kad šiandieninėje santvarkoje ji – nėra mėgiama, nes nėra vartotoja.
„Aš, be batų, daugiau nieko neperku: duoną išsikepu, obuolius valgau iš savo sodo, muilą, kremą gaminu, valgyti darausi tik namuose, rūbai irgi savi. Iš manęs pirkėjas labai prastas. Rūšiuoju šiukšles, niekada nemetu šiukšlių bet kur, nes tai mane erzina“, – kalbėjo moteris.
Pradžioje minėtas „skruzdelynas“ – A. Virbalienės dirbtuvės, įsikūrusios važiuojant į Puodžiūnų kaimą, Žaliojoje girioje – tapo ir paskaitų vieta. „Megzti, nerti galiu ir namuose Panevėžyje, bet užsiimti kitais darbais – tik sode. Ten ateina neįtikėtinas įkvėpimas. Čia net atvažiuoja TAU studentai. Turiu pasidariusi klasę pavėsinėje. Ten gimsta tokios idėjos, kad tiesiog – fantastika“, – optimistiškai nusiteikusi dėstė ji.
Be savo įprastų veiklų – mezgimo, nėrimo bei žaislų kūrimo – kūrėja dar užsiima baldų, senų daiktų restauravimu, mėgsta kulinariją, net skambina gitara.
„Aš gal kiek „priplaukusi“, bet kasdien atrandu kuo džiaugtis. Kiekvieną dieną būtina atrasti dalelę šviesos“, – komentavo šviesuolė.
