Šie du dangaus kūnai, kuriuos mes matome danguje dienos ir nakties metu, daro kur kad didesnę įtaką gyvūnams ir augalams Žemėje, nei jūs galėtumėte pamanyti.
Saulės ir Mėnulio gravitacinė trauka atrodo tikrai veikianti floros ir faunos aktyvumą, tačiau tikslus mechanizmas, kaip visa tai vyksta, išlieka neaiškus.
Remiantis ankstesnių tyrimų metaanalize, tyrėjai teigia, kad gravitaciniai potvyniai ir atoslūgiai gali keisti tai, kaip gyvūnai ir augalai miega, juda ir auga, netgi tuomet, kai kiti dirgikliai (tokie kaip nakties ir dienos ciklai) nėra įtraukiami, informuoja sciencealert.com.
Nors gravitaciniai Saulės ir Mėnulio potvyniai ir atoslūgiai gali būti palyginus silpni, kartu sudėjus sudarantys vos milijoninę Žemės traukos dalį, tyrimas rodo, kad šie potvyniai ir atoslūgiai vis dar yra svarbūs, kuomet vertinama organizmų elgsena.
„Visa Žemėje esanti medžiaga, tiek gyva, tiek inertinė, patiria Saulės ir Mėnulio gravitacinių jėgų, išreikštų potvynių ir atoslūgių pavidalu, poveikį,“ – „Agência FAPESP“ sakė Brazilijos Campinas universiteto (UNICAMP) biofizikas Cristiano de Mello Gallep.
„Periodiniai svyravimai demonstruoja du kasdienius ciklus ir kas mėnesį ar kasmet yra moduliuojami šių dviejų dangaus kūnų judėjimu. Šiame kontekste išsivystė visi planetos organizmai.“
Komanda apžvelgė tris ankstesnius tyrimus, kuriuose buvo prieinama informacija apie gravitacinius potvynius ir atoslūgius.
1965 metų lygiakojų (nedidelių, bekiaučių vėžiagyvių) tyrime pastebėta, kad šių padarų plaukimo modeliai sutapo su vandenynų gravitacinių potvynių ir atoslūgių tekėjimu (maždaug 12,4 valandų trukmės ciklais), net tada, kai jie buvo perkelti į vandenį laboratorijoje, su dirbtiniai potvyniais.
Kitas informacijos šaltinis buvo 1985 metų koralų tyrimas, kuriame koralų augimas ir lervų gamyba sutapo su vietiniais gravitaciniais potvyniais ir atoslūgiais, kuriems įtaką darė Saulė ir Mėnulis.
Galiausiai 2014 metų tyrimas, analizavęs saulėgrąžų sėklų daigumą, paremtas metaanalizės autorių atliktais naujais eksperimentais, dar kartą įrodė, kad daigumas buvo suderintas su saulės ir mėnulio gravitaciniais modeliais. Tyrėjai taip pat citavo ir kelis kitus ankstesnius tyrimus.
„Duomenys rodo, kad nesant kitų ritminių įtakų, tokių kaip apšvietimas ar temperatūra, vietinių gravitacinių potvynių ir atoslūgių pakanka organizuoti šių organizmų ciklinį elgesį,“ – sakė Gallep.
„Šie įrodymai kelia abejonių dėl vadinamųjų laisvai vykdomų eksperimentų, kuriuose yra kontroliuojami keli aplinkos veiksniai, tačiau neatsižvelgiama į gravitacinius svyravimus, pagrįstumu. Šie svyravimai ir toliau egzistuoja ir gali keisti gyvų organizmų elgesį.“
Šių potvynių ir atoslūgių įtaka gyvūnams ir augalams, moksliniuose tyrimuose buvo aprašoma daugybę metų, tačiau naujojo metatyrimo tikslas buvo atkreipti dėmesį į to paplitimą ir būtinybę plačiau tai nagrinėti tyrimų projektuose.
„Mes siekėme parodyti šiame tyrime, kad gravitaciniai potvyniai ir atoslūgiai yra juntama ir stipri galia, kuri visuomet formavo ritminę organizmų veiklą,“ – sakė Gallep.