Daiva Kiršgalvienė – Paįstrio kultūros centro direktorė bei net dviejų (jaunimo ir suaugusiųjų) teatro kolektyvų vadovė. Pasak jos, darbas su žmonėmis – palaima, kuri kasdien džiugina ir įkvepia dirbti.
„Ne veltui šiame darbe jau esu daugiau kaip trisdešimt metų. Be abejo, kiekviename darbe yra iššūkių, ne išimtis ir čia. Tačiau man kultūra suteikia laimę“, – kalbėjo ji.
Įdomi ir reikalinga niša
Prieš beveik 33 metus D. Kiršgalvienė įkūrė jaunimo teatrą „Skruzdėlė“. Viskas prasidėjo, kai jos dukra buvo pirmokė.
„Dukra pradėjo lankyti mokyklą. Na, o aš irgi dirbau Paįstrio vidurinėje, neformalaus švietimo ugdyme. Buvau atsakinga už renginius, todėl su vaikais man niekada nebuvo sunku. Štai taip ir sumaniau įkurti teatrą, nes reikėjo prasimanyti veiklos, ieškoti nišos, kuri man įdomi ir būtų reikalinga. Dauguma dukros bendraklasių prisijungė prie teatro, pastatėme pirmąjį spektaklį. Tiesa, dukra jame nevaidino, bet taip pradėjome augti ir užaugome iki šių dienų. Šis teatras yra tęstinumas ir tradicijos“, – paaiškino režisierė.
„Mus šiame teatre vienija bendri iššūkiai ir bendri tikslai. Jie apjungia ir todėl nenustojame dirbti, kurti. Aš pripratusi dirbti su vaikais, tuomet ir pati jaučiuosi jaunesnė (juokėsi). Kadangi dirbu nuo 1989-ųjų, tai tikrai netrumpas laiko tarpas, kuris leido man išpuoselėti veiklą. Galbūt todėl teatras kasmet vis pritraukia talentingų vaikų. Čia ateina vaikų iš šeimų, kurių broliai, seserys, kaimynai ar bendraklasiai jau taip pat lankė mūsų teatrą ir rekomendavo kitiems“, – pasakojo D. Kiršgalvienė.
Aplinka, kuri įkvepia
Kadangi moteris su vaikais dirba jau ilgą laiką, natūraliai kyla klausimas – kas pasikeitė? „Niekas. Vaikai, kurie lanko teatrą, visuomet yra geri. Gal todėl, kad čia ateina tie, kurie išties nori save išreikšti, kurti, vaidinti… Aš net sakau, kad jie per geri, galėtų būti labiau išdykę, laisvesni“, – tikino kolektyvo vadovė.
Na, o įkvėpimas kurti bei statyti spektaklius ateina iš vaikų bei aplinkinių. „Pradedi ir įklimpsti. Kai pradedi daryti, jau negali tiesiog sustoti, todėl mąstai dieną naktį, statai scenarijus mintyse. Taip pat semiuosi idėjų iš seminarų, kolegų, filmų, knygų. Aš gyvenu tokioje aplinkoje, kuri įkvepia“, – teigė ji.
Rodyti gerą pavyzdį
D. Kiršgalvienės teigimu, darbas žmonių apsuptyje leidžia jai save realizuoti. „Man be galo įdomus kūrimo ir darbo procesas. Ypač kol pasieki tikslus. Labai malonu daryti šventes, kai žmonės juokiasi, gėrisi rezultatu. Taip pat, kai jie patys geranoriškai prisideda prie kūrinio. Be abejo, kad tą padarytum, reikia ir kitus darbus nudirbti: rašyti projektus, gauti finansavimą ir t. t. Tačiau svarbiausia – rodyti gerą pavyzdį“, – pabrėžė režisierė.
Pasiteiravus, ką mėgsta veikti ne darbo metu, D. Kiršgalvienė atviravo, kad labiausiai mėgsta mokytis ir keliauti. „Praėjusiais metais mano vienas didžiausių pasiekimų – baigtas magistras Muzikos akademijoje. Taip pat dievinu keliones. Deja, 2021-aisiais nedaug pamatyta užsienio, bet Lietuva išnaršyta visomis kryptimis. Visgi iki šiol labiausiai man patikęs Lietuvos kampelis yra 2020-aisiais aplankytas gražiausias šalies kaimas Grabijolai Elektrėnų savivaldybėje“, – prisiminusi džiaugėsi moteris.
Garsiai pasakius – nebėra, kur trauktis
D. Kiršgalvienė sutiko paatvirauti ir apie 2022-ųjų tikslus.
„Artimiausias tikslas – išleisti premjerą su vaikais sausio mėnesį. Na, o vėliau – mintinai išmokti keletą eilėraščių. Labai nemėgstu mokytis mintinai, bet Naujųjų metų sutikime pamačiau, kaip gražiai Muzikiniame teatre aktorė Ligita Kondrotaitė deklamavo, vedė renginį. Kas antras jos eilėraštis buvo tas, kurį aš irgi skaitau, naudoju kultūros scenarijuose. Mintinai išmokti ir deklamuojami jie daug gražiau skamba. Vis dėlto nežinau nei kiek jų išmokti, nei kaip save tam motyvuoti. Tačiau sakoma, jei garsiai ištarei tikslą – turi jį įgyvendinti, nes paprasčiausiai neturi kur trauktis. Kadangi pasisakiau „Tėvynės“ skaitytojams, jau turėsiu tą padaryti“, – juokėsi Paįstrio kultūros centro direktorė.
