Panevėžio kapinės per Visų šventųjų ir Vėlines vakarais nušvinta – juose mirguliuoja tūkstančiai įvairaus dydžio, formų žvakės. Šiomis dienomis žvakučių šviesos mirguliuoja kone visose Lietuvos kapinėse – nesvarbu, ar amžinojo poilsio vietos yra didžiuose miestuose, ar mažuose kaimeliuose.
Šiandien, Visų šventųjų dieną, žmonės važiuoti ir pėsti skubėjo aplankyti artimųjų kapus. Kapų kauburėliai sumirga chrizantemų žiedais. O Vėlinių naktį visos kapinės skęsta žvakių šviesoje. Ugnis simbolizuoja dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – amžiną ryšį. Mirusiųjų pagerbimo šventėse deganti ugnis – mūsų siekis susitaikyti su tais, kurie išėjo iš šio pasaulio.
Žvelgdami į liepsną, mes akimirksnį pamirštame save ir susiliejame su praeitimi. Mes pajuntame šio pasaulio trapumą, daromės geresni. Sušildyta mūsų dvasios ir širdies liepsnos, nurimsta ir vėlė, žinodama kad ji dar gyva mumyse.
Per mirusiųjų pagerbimo dienas – Visų šventųjų ir Vėlines – kapinėse degti žvakutės – vėlyviausias vėlinių paprotys, atsiradęs tik XIX a. pabaigoje, visuotinai Lietuvoje išplitęs po Antrojo pasaulinio karo.
Kai kurie dvasininkai protina žmones, jog nešventintos žvakės nesuteikia vėlėms ramybės, joms reikia ne komercinių „liktorių“, o artimųjų maldų. Šiandienine mitologija dvasininkai vadina ir tikėjimą, jog nepatekusioms į dangų vėlėms žvakių liepsnelės parodo kelią į dangų.
Paprotys lankyti artimųjų kapus su žvakelėmis – geras: susiburia šeima, giminė, atnaujinama bendrystė. Prie gyvųjų ir mirusiųjų bendravimo priartinami ir mažieji šeimos nariai, pasakojami ir primenami mirusiųjų vardai, jų nuveiktus darbus bei indėlį giminės, šeimos gyvenime.
Taip užtikriname natūralų kartų bendravimą, papročių ir tradicijų perimamumą, pamokomi kaip tvarkyti kapelius, paraginami aptvarkyti ir greta esančius, uždegti žvakelę nors per Vėlines.
