Nuo vasario mėnesio vidurio, po maždaug 50 pelenų ir lavos išsiveržimo iš kraterio epizodų, Etnos ugnikalnis padidėjo apie 30,48 metro iki rekordinių 3357 metrų aukščio.
Ekspertų teigimu, pietrytinis ir jauniausias aktyviausio Europos ugnikalnio krateris šiuo metu yra kur kas aukštesnis už savo „vyresnįjį brolį“, šiaurės rytinį kraterį, kuris iki tol 40 metų buvo „neginčijama Etnos viršūnė“ (3324 m.).
Nuo vasario vidurio įvykę maždaug 50 pelenų ir lavos veržimosi iš kraterio žiočių epizodų padovanojo Etnai naują viršūnę, skelbia Nacionalinis geofizikos ir vulkanologijos institutas (INGV).
Šiaurės rytinis Etnos krateris 1981 metais pasiekė rekordinį 3350 metrų aukštį, tačiau 2018 fiksuotas jo kraštų nubyrėjimas sumažino aukštį iki 3326 metrų.
Etna yra pats aktyviausias Europos ugnikalnis, kasmet pagaminantis lavos, kurios pakaktų užpildyti 108 aukštų dangoraižį.
Pelenai ir dūmai iš jo veržiasi nuo vasario mėnesio ir taip purvina gatves, lėtina eismą ir kenkia pasėliams.
Nors aplinkiniams kaimams ugnikalnis kelia nedidelį pavojų, tačiau liepos mėnesį Sicilijos valdžia apskaičiavo, kad valymo operacijų metu iki tol buvo surinkta 300 000 tonų pelenų.
Sicilijos mieste Katanijoje įsikūręs INGV skelbia, kad vulkaninio aktyvumo išaugimas atvedė link pastebimos ugnikalnio kontūro transformacijos.
700 000 metų amžiaus ugnikalnis yra antrasis pagal aktyvumą pasaulyje, nusileidžiantis Havajų Kilauea ugnikalniui.
Stūksantis tarp Afrikos ir Eurazijos tektoninių plokščių jis sukuria beveik pastovius įvairaus laipsnio išsiveržimus.
Kiekvienais metais jis pagamina daugiau nei dešimtis tonų lavos ir daugiau nei 7 milijonus tonų anglies dioksido, vandens ir sieros dioksido.
Rimčiausias pastarojo meto jo išsiveržimas įvyko 2017 metų kovą, kuomet sužalojimus patyrė beveik tuzinas žmonių.
Tačiau išsiveržimai čia fiksuoti dar 1500 metų pr. Kr., o pragaištingas išsiveržimas 1169 metais sukėlė žemės drebėjimą, kuris pražudė 15 000 žmonių.
2018 metų tyrimas atskleidė, kad Etnos ugnikalnis iš lėto slenka į jūrą ir galų gale jis gali sukelti cunamį.
Jau buvo žinoma, kad jis iš lėto slenka link Viduržemio jūros, tačiau analizė parodė, kad judėjimą daugiausia lemia tai, kad jis griūva nuo savo paties svorio, o šis fenomenas dar žinomas kaip „gravitacinis nestabilumas“.
Dėl to susilpnėjo viena iš šio liūdnai pagarsėjusio kalno pusių rytinėje Sicilijos pakrantėje ir padidėjo niokojančios potvynio bangos rizika.