Iš Pasvalio rajono, Kriklinių kaimo, kilusį menininką Arvydą Gudą, šiandien galima sutikti Panevėžio teatre „Menas“ ir Juozo Miltinio dramos teatre. Čia jis fotografuoja, kuria scenovaizdį, piešia. Dar besimokydamas dailės ir dizaino pedagogiką, kurią baigė 2016 metais, suprato, kad kurs, pieš bei kitaip išnaudos savo talentą. Na, o 2017-aisiais suprato, kad dar viena jo aistra – fotografija, kurią jis dabar atskleidžia teatro erdvėse.
Brolio dovana
Paklaustas, kaip pradėjo fotografuoti, 29-erių vaikinas tikino, jog viskas prasidėjo dar jam dirbant Pasvalio kultūros centre.
„Mieste buvo trys teatrai su kuriais darbuodavausi. Žiūrėdavau jų repeticijas ir man pasirodė įdomu pafotografuoti repeticijas, užkulisius ir pan. Fotoaparatą man padovanojo brolis. Tai įvyko 2017 metais. Nuo tada ir „prikibo“ fotoaparatas prie rankos. Toks tas pirmasis prisilietimas prie teatro fotografijos“, – prisiminė A. Gudas.
Tapti nematomu
Pasak fotografo, jam labiausiai patinka juoda-balta spalvų nuotraukos. „Man jos labiausiai prie širdies. Su spalvotomis dar reikia ieškoti spalvų kompozicijų, žaisti, o su juoda-balta arba yra kadras, arba jo nėra“, – sakė vaikinas.
Taip pat menininkas atviravo, jog fotografuojant jam patinka likti nematomu. „Man nepatinka atkreipti dėmesį, kai fotografuoju kitus, todėl stengiuosi būti nematomas. Kai įsilieju į aplinką, nuotraukos tampa natūralesnės. Niekada neinu agresyviai ir nefotografuoju. Tiesiog „apsišlifuoju“ prie aplinkos“, – aiškino A. Gudas.
Teatras – gyvas organizmas
Paklaustas, kodėl pasirinko fotografuoti būtent teatrą ir jo užkulisius, vaikinas atskleidė, kad ši aplinka jį labiausiai sužavėjo. „Tas bendravimas, kultūra, kūrybinis procesas… Tai man daug priimtiniau nei daryti asmenines fotosesijas ar fotografuoti vestuves“, – teigė fotografas.
„Teatro ritmas, kaip vyksta visas darbas – man tai priimtina iš vidaus. Šiai dienai gyvenu tuo. Teatre ištirpsta laikas. Teatras – gyvas organizmas“, – pridūrė jis.
A. Gudas pabrėžė, kad fotografuodamas teatrą, nori parodyti, jog teatras nėra tik „ta juoda dėžutė, kurią mato žiūrovai“. „Ten parodoma magija ir stebuklai žiūrovams. Tačiau magijos yra ir užkulisiuose: susikaupimo momentai, pasiruošimas išeiti į sceną ir kitos smulkmenos. Visas veiksmas – nenutrūkstantis. Veiksmas teatre vyksta ir prieš, ir po spektaklio“, – aiškino menininkas.
Scenovaizdis
Vaikinas įprastai fotografuoja Juozo Miltinio dramos teatre. O, štai, teatre „Menas“ jis užsiima dailininko darbais, kuria scenovaizdį. Pasak jo, kūrimo procesas, kuriant scenovaizdį, priklauso nuo kiekvieno režisieriaus.
„Būna pasiskaitome pjesę kartu arba individualiai, susitinkame, pasikalbame ir įsivaizduojame, kaip viskas turėtų atrodyti: kokia nuotaika, medžiagos, spalvos ir t. t. Tada prasideda repeticijos ir matome kaip vyksta judėjimas, kokios veikėjų nuotaikos, kokios erdvės reikalingos. Taip pat atsižvelgiama ar su spektakliu bus daug keliaujama, nes jei reikės daug važinėti stengiamės daryti kuo mažiau dekoracijų ir, kad jos būtų kuo lengvesnes transportavimui“, – atskleidė A. Gudas.
„Kartais būna, kad skaitai scenarijų ir patys vaizdiniai iškyla prieš akis – matau objektus, kurie labai tiktų erdvėje. Taip pat būna, kad kartu su aktoriais aptariame kokias dekoracijas daryti, klausausi jų pasiūlymų. Kiekvienas juk gali įsivaizduoti skirtingai… Taigi, ir kitas žmogus su visai kitokia specialybe, gali „pamėtėti“ labai gerų idėjų“, – pripažino vaikinas.
Vidury nakties
A. Gudas atviravo, jog inspiracijų dažnai ieško tyloje, klausant muzikos ar pasivaikščiojimų metu. Taip pat mintys kyla naktį.
„Yra labai svarbi taisyklė – nežiūrėti tokių pačių, prieš tai pastatytų, spektaklių, kadangi daugelis pjesių jau yra pastatytos anksčiau. Svarbu turėti kur užsirašyti mintį, nes jos kyla labai netikėtai, net pabudus vidury nakties“, – pasakojo menininkas.
