Niekada nemaniau, kad teks kalbėti, kodėl neginu buvusio, dabar jau griaunamo kino centro „Garsas“ pastato.
Esu panevėžietė, lygiai taip pat žiūrėjau filmus „Garse“ – tai buvo ir mano kino teatras, su kuriuo galiu sieti daugelį savo gyvenimo peripetijų. Tačiau tai nėra vieta – pastatas, kurį saugočiau ir šaukčiau, kad negalima jo griauti.
Kai įsiklausai į argumentus, kodėl reikia keisti gyvenimą ir eiti į priekį, tik tuomet supranti, kad saugoti sovietmečiu pastatyto pastato neverta. Jeigu tą darytume, tiesiog stovėtume vietoje ir eitume į niekur.
Judėjimas verčia eiti pirmyn. Kai sustoji, tuomet klimpsti į pelkę. Tai tuomet ko siekia žmonės, kurie gina 1968 metais pastatytą kino teatro „Garsas“ pastatą? Kodėl jie negina nekomercinio kino meno, jo rodymo? Tai reikia išsaugoti ir tai yra svarbu, o ne saugoti prieš 53 metus statytą bevertį pastatą.
Beje, nekomercinis kinas bus, ir toliau kino filmus galėsime matyti. Jeigu „Garso“ pastato gynėjai tinkamai susipažintų su Stasio Eidrigevičiaus menų centro (SEMC) projektu, sužinotų, kad kino filmus rodys, o kol lauksime SEMC pastatymo, kino juostos bus rodomos Margaritos Rimkevičaitės profesinio rengimo centre.
Kai tai sakau, jau girdžiu balsus: nekomercinį kiną nukėlė į miesto pakraštį. Panevėžys – kompaktiškas miestas ir pasiekti vadinamąjį jo pakraštį nesudėtinga. Tik reikia turėti savyje norą pamatyti filmą. Be to, kaip paprastai žmonės pasiekia didžiuosius prekybos centrus, esančius Margaritos Rimkevičaitės profesinio rengimo centro pašonėje, taip suras ir nekomercinio kino rodymo vietą.
Kai tave kaltina, kad esi blogas žmogus, nes matai daugiau ir plačiau, tie kaltinimai nepagrįsti. Nesiruošiu įrodinėti trumparegiams, kad nematau, nejaučiu. Nesiruošiu įžeidinėtojams sakyti, kad jie neregiai ir užsispyrusiai mato siaurai.
Kiekvienas žmogus turi savo teises, turi savo tiesas. Galiu pasakyti tik tiek – kai pastatys SMEC, tikrai eisiu į parodas, nes tai bus ne tik Stasio Eidrigevičiaus kolekcija, tai bus ir kiti meno kūriniai, ir kolekcijos, kurios jau yra padovanotos Panevėžio miestui. Be to, eisiu žiūrėti nekomercinį kiną, kuris bus rodomas jaukioje salėje, o ne buvusioje didžiulėje ir šaltoje salėje, kurioje, kaip buvo kartais „Garse“, kiną žiūrėdavo vos dešimt žiūrovų.
Esu panevėžietė ir žinau, kaip augo mano miestas, kas jame buvo ir kas bus bei kas jau yra. Stovėti vietoje ir stebėti, kad niekas nevyksta Panevėžyje – ne man. Noriu, kad mano miestas eitų į priekį ir tobulėtų.
