Laidos „JP.lt diena“ viešnia Europos Parlamento narė, signatarė panevėžietė Rasa Juknevičienė. Šįsyk laidoje kalbėjomės apie pačią svarbiausią datą Lietuvos istorijoje – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną – Kovo -11-ąją. Pašnekesyje ir dominavo pagrindinė tema Kovo 11-osios Lietuva.
– Esate Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais kovo 11-osios akto signatarė ir pasirašėte jį. Kokie jausmai aplanko, kai vartote aktą ir jame matote savo ir kitų bendražygių pavardes bei parašus?
– Ne taip dažnai jį ir vartau. Jis yra įrėmintas namuose Tiltagaliuose. Tai gal matau dažniau. Tačiau pamenu gerai tą dieną, kai pasirašinėjome šį Aktą. Galiojantis aktas, kaip teisinis dokumentas, su dviem parašais – Vytauto Landsbergio ir Liudviko Sabučio. Vėliau kilo mintis, berods Virginijui Čepaičiui, pasirašyti tuometiniams Aukščiausios tarybos deputatams. Todėl jis yra daugiau suvenyrinis. Kai pamatau tuos parašus, visada matau savo parašą ir suprantu, kad tuomet dar taip nesuvokiau istorijos, neįvertinau. Nemaniau, kad jį įrėminsiu ir visada matysiu jį.
– Tai kas su tuo parašu negerai?
– Mano parašas toks kabliukas. Kai atėjau į politiką, dirbau Pasvalyje vaikų gydytoja ir pasirašyti reikėdavo daug. Tai tas parašas ir buvo toks trumpas – kabliukas. Jeigu tuomet bučiau įvertinus esmę, tai bent parašius bučiau pavardę ar vardą. Dabar, jeigu reikėtų, pasirašyčiau pavarde. Kiti, prieš 31-rius metus, tada taip ir darė – pasirašinėjo pavardėmis.
– Ar per tuos metus įgyvendinta tai, apie kas buvo planuota 1990 metų kovo 11 dieną?
– 1990 metų kovo mėnesį tikrai neįsivaizdavau, kokia Lietuva bus po 31 metų. Tada rūpėjo išgyventi vieną dieną, dvi dienas, savaitę, nes nebuvo aišku, ar pavyks šis projektas, ar pavyks balsavimas, ar Lietuvą pripažins kitos šalys, ar Lietuva taps valstybe.
Žinoma, tikėjau tuo, bet tuomet reikėjo matyti, kas vyks toliau. Tai ir įvyko – 1991 metai sausio 13-oji ir bandymas užgniaužti atsikuriančią nepriklausomą valstybę. Be to, tuomet negalvojome nei apie Europos Sąjungą, nei apie NATO.
Juolab kad net nežinojau, bent jau aš, kaip veikia šios institucijos. Žinoma, buvo svarbiausia mintis – grįžti į Europos laisvų demokratinių valstybių šeimą, bet kaip bus, kada bus, tada tikrai nesvarsčiau. Manau, kad ir Sąjūdžio žmonės negalėjo matyti tame rūke, kas laukia perspektyvoje.
Žiūrint iš to kampo, kur dabar esam – Lietuva tapo valstybe ir buvo pripažinta bei tapo bene turtingiausia ir saugiausia valstybe. Įsirašėme į laisvų ir demokratiškų valstybių tarpą. Manau, kad lūkesčius pranokome. Tačiau valstybė reikia kurti kasdien ir mes tai darome. Darome mes, tą darys ir kitos kartos, kurios bus po mūsų. Šioje situacijoje ir istorijoje nėra pabaigos – reikia eiti ir kurti.
– Dar apie tuos istorinius 31 metus. Tai daug ar mažai?
– Viskas priklauso su kuo lyginsime. Jeigu lygintume su 1918 metų vasario 16-osios Lietuva, tai Kovo 11-osios Lietuva nukeliavo, kur kas toliau, jei lygintume pagal metus. Mes gyvuosime ir nėra jokių požymių, kad mūsų valstybei, kas nors grėstų, kaip tai atsitiko su Vasario 16-osios Lietuva – ji buvo okupuota 1940 metais. Tačiau turime daug dirbti, kad Lietuva išliktų, šalies gyventojai būtų saugus, o valstybė stipri. Laukia daug darbų, kuriuos turime dirbti kiekvieną dieną. Tų darbų užteks visoms kartoms.
