Ramygalos kultūros centro vadovės Loretos Kubiliūnienės keramikos ir tapybos paroda „Kai širdy nebetelpa“ eksponuojama Rokiškio rajono Bajorų kultūros centre. Šia paroda pristatomas naujas projektas „Kaimynų viešnagė Bajoruose“.
Bajoruose – pirmoji
Parodos autorė Loreta Kubiliūnienė pasidžiaugė, kad net pandemijos laikotarpiu galima eksponuoti parodas ir ne savame krašte.
„Panevėžio rajono valdžia – meras Povilas Žagunis – pasirašė leidimą, kad galėtume nuvežti parodą į Rokiškio rajoną ir eksponuoti Bajorų kultūros centre. Esu pirmoji autorė, kurios paroda eksponuojama Bajoruose. Parodoje eksponuojami tapybos ir keramikos darbai. Keramika – lėlės, kurias pradėjau kurti neseniai. Tos lėlės lipdytos ir degtos 2020–2021 metais, bet pirmas dvi nulipdžiau prieš ketverius metus. Beje, pradžioje ši paroda turėjo būti eksponuota Seime, bet nepavyko to padaryti“, – pasakojo kūrėja.
Lipdo rankos ir sąmonė
Pasak L. Kubiliūnienės, keramika traukia ir labai smagu lipdyti.
„Keramikos darbai gaminti iš šamotinės molio masės. Kuriu daug taikomosios dailės darbų, vis dėl to mieliausi tie, kurie dovanoja šypseną ir mielas emocijas. Menas neturi būti tik mielas ir pūkuotas. Man visada gaila tų liūdnų, dramatiškų ar rėkiančių kūrinių, kokie jie geri bebūtų. Kai lipdau lėlę, nežinau, kas gausis – rankos pačios lipdo. Nulipdau lėlės galvą ir tik tada matau, ar lėlė gulės, ar sėdės. Kaip jau sakiau, lipdo rankos ir sąmonė. Kai kurioms lėlėms suteikiu vardus, bet palieku ir kitiems galimybę tą padaryti. Tą pasiūliau ir šios parodos lankytojams Bajorų kultūros centre“, – aiškino Ramygalos kultūros centro vadovė.
Nelaimingų nelipdo
Ramygalos kultūros centro direktorė sako, kad jai kūryboje svarbu išgauti nuotaiką, bet negali tapyti, lipdyti nelaimingų.
„Muzika, spektaklis, šokis yra veiksmas ir nuotaika, kurią pagavome, panešiojome, galbūt kažką pakeitėme ir paleidome. Bet visi apčiuopiami darbai – skulptūros, tapyba, drožiniai amžiams lieka tokie, kokius juos sukūrė. Ir man kaip kūdikio gaila to amžinai kančiai pasmerkto kūrinio. Todėl negaliu lipdyti ar piešti nelaimingų ar gąsdinančių kūrinių. Tapau dažniausiai ant drobės, akrilu. Ir labai įvairius darbus. Tai priklauso nuo nuotaikos. Šiuo metu mano meilė – žmonių portretai“, – pasakojo kūrėja L. Kubiliūnienė ir prisipažino, kad svarbūs jai peizažai, urbanistiniai ar modernūs.
Pasirinko kūrybą
Kultūros darbuotoja sako, kad kiek save pamenanti, tiek susijusi su kūryba.
„Žmogus labai įdomus sutvėrimas, turintis didžiulį potencialą kurti ir griauti. Esu smalsi, visada įdomu sužinoti, kaip vienas ar kitas padarytas, arba ką galima padaryti kitaip. Tai padeda kultūriniame darbe. Labai myliu savo darbą, bet jis niekada netelpa į normalaus darbo valandas ar rėmus, jis nesibaigia uždarius kabineto duris ar nusilenkus žiūrovui. Viską perleidžiame per širdį ir jokie patarimai atsiriboti ar streso valdymo kursai nepadeda. Ir kai jau būni visas perpildytas, kai širdis užspaudžia plaučius ir tiesiog nebegali įkvėpti, ieškai, kaip tai iškrauti. Vieni griauna, kiti kuria. Todėl pasirinkau kūrybą, nes griauti nenoriu“, – nuoširdžiai kalbėjo L. Kubiliūnienė.