Apie savo gimtąjį Vadoklių kaimą Dovydas Butkus taip pasakoja:
„Senai senai, nieks da nevadina mūsų kaimą Vadoklių, Vadokliais. Buva kaims ir tiek. Iš pradžių ulyčia, paskui kaims. Nu ir pradėja tam kaimi vaidintis. A vaidintis pastebėja tol, nes int mūsų kaimą niekaip kiteip neintvažiuosi kaip tik pro kapus. Viens tilts stovi, o daugiau aplink kaimą eina Juodos upė. Nu ir intvažiuot nei pro kur neintvažiuosi. Gi int upę nebrisi. Na i va… Važiuoji kaip tik pro tiltų ir prasideda kapai. Tadu jau kaims. Nu, o tuos kapuos, žinokit, bais didelis, su ragais, burbuls koks, lyg žmogysta koks, pakyla su lyg kryžiais, vėl nusilaidžia, pabūn, vėl pakyla, vėl nusilaidžia. Nu ir vieną rozą, atvažiava iš Jotainių ar kur tai, bernai int vakaruškų. Nu ir tie bernai, prieš mergs, nors mergos sako „Neikit, tin vaidinas“, nusijuokė ir saka „Eik, kur gi čia vaidinsis. Nu ir ką? Pagausim!“. Nu ir sulaukė vakarą, kada gi jau vaidinsis, pritikoja, prisivaišina ir patiems jau baisu pasdarė. Visi sėlina uosio, pamatė tą vaiduoklį. Akurat! Kaip ir kalba žmonis – kyla lyg kryžiai, nusilaidžia toks su ragais, navatnas. Nu ir ką jau darysi… Mergos už tvoras jau laukia, kada bernai vaiduoklį išves, o jei ne, gi apsjuoksi ant visas parapijas. Nu ir suprantat, jau kaip griebs tą vaiduoklį tie bernai, tas vaiduoklis ne sava balsu „bee bee“. A tigi žinokit, pasirodo, ožka bobutės nutrūkus ir pasislėpus kapuos. Nu, ir nuo tą laiką, pradėja mūsų kaimų vadint Vaiduokliais. Ale privažiavo visakių kitataučių, pametė kelias raids, kelias sava dadėjo, teip iš Vaiduoklių pasidarė Vadokliai.“
Pasakotojas nuo septynerių
21-erių Dovydą Panevėžio rajone daug kas pažįsta kaip paprastą, drąsų ir linksmą jaunuolį. Jis – pasakomojo meno žanro atstovas, garsinantis ne tik Panevėžio rajoną, bet ir visą Aukštaitijos regioną. Be šios išskirtinės veiklos, vaikinas dirba ir Vadoklių kultūros centre, kur organizuoja ir veda renginius, rašo scenarijus.
Šią unikalią veiklą jis pradėjo būdamas septynerių, t. y. pirmoje klasėje.
„Tada mus visus šaukė į kultūros centrą, kur veikė piemenukų būrelis. Ten vaikai ėjo ratelius, dainavo liaudiškas dainas, žaidė žaidimus ir t. t. Tuo metu ėjo visi, ir aš iš paskos ėjau. Paskui po vieną atkrito, atkrito, o aš taip ir likau“, – apie pasakoriaus kelio pradžią pasakojo vaikinas.
Dievo dovana
Vadoklietis kilęs iš aštuonių vaikų šeimos. Tai pasak pasakoti sakmes vaikiną nuo pat vaikystės mokiusios Vadoklių kultūros centro vadovės Eugenijos Zakarkienės, tikrai padarė įtaką šiam jo hobiui. „Dovydas matęs ir šilto, ir šalto. Tad tikrai manau, kad jei ne jo taip susiklostęs gyvenimas, jis nebūtų toks, koks yra“, – aiškino moteris.
Nors E. Zakarkienė net kelis jaunuolius mėgino mokinti šios dailios, tarmiškos kalbos, vienintelis laureatas – Dovydas. „Jam ta tarmiška kalba – Dievo dovana. Jis nuo mažumės buvo drąsus, ėjo, nebijojo scenos. Taip ir prilipo ši veikla. Prasidėjo pasakorių konkursai, laimėjome, laimėjome ir visus konkursus apvažiavome su prizinėmis vietomis. Visada mes „ant bangos“ buvome“, – pasakojo mokytoja.
Vis dėlto moteris pripažino, kad ne viskas buvo lyg sviestu patepta. „Sunkiausias periodas buvo Dovydo paauglystė. Jis norėjo viską mesti. Daug teko pyktis, aiškintis. Ačiū Dievui, viskas praėjo, o ir jis atėjo į protą“, – prisimindama juokėsi E. Zakarkienė.
Scenos baimės nepažįsta
Paklaustas, ko reikia, norint būti pasakoriumi, vaikinas atviravo, kad esmė – paprastumas. „Svarbu yra neperspausti, nes kai pradedi per daug įeiti į tą tarmę, jau matosi, kad viskas suvaidinta. To tikrai nereikia. Aš tarmiškai dabar kalbu visada. Žinoma, galiu kalbėti ir bendrine kalba, bet man taip patogiau. Čia tokia, lyg ubagų kalba (juokėsi). Svarbu nukarpyti žodžių galūnes. Nuvykite į kokį kaimą ir klausykite, kaip kalba bobutės. Štai tokia ir yra ta tarmiška kalba“, – sakė D. Butkus.
Dovydo teigimu, aplinkiniai jau įpratę girdėti jo tarmišką tartį, o naujoms pažintims dažniausiai smagu klausytis. „Iš kitų rajonų žmonės paklausia „O kaip tas žodis?“, „O kaip anas?“. Atsakau ir jie dažnai leipsta juokais“, – pasakojo vaikinas.
Pasakorius tikino, jog scenos baimė jo niekada neaplankė. „Kai scenos baimei reikėjo būti, dar buvau per mažas, kad suprasčiau, kas tai yra. O kaip sakoma, ir šuo kariamas pripranta, tai kur ta baimė bebus likus po šitiekos metų“, – juokėsi jis.
Konkursai – kasdienybė
Pasak pasakoriaus, konkursai net ir karantino metu vyksta intensyviai. Žinoma, viskas – nuotoliniu būdu, bet tai netrukdo pelnyti laurus.
Konkursuose Dovydas taip pat dalyvauja nuo vaikystės, tad paklaustas, ar dar gali suskaičiuoti, kiek yra pelnęs apdovanojimų, jis patvirtino, kad suskaičiuoti lengva, kai visos padėkos ir diplomai – aplanke. „Tačiau be jo tikrai tai būtų neįmanoma“, – tvirtino vaikinas.
Dovydas kitiems lietuviams turi pastabą. „Kai kuriems lietuviams turėtų būti gėda, nes aš – lietuvio ir ukrainietės sūnus, geriau kalbu tarmiškai nei tie gryni lietuviai. Čia lietuviams turėtų būti sarmata“, – aiškino vadoklietis.
Pati Dovydo mokytoja antrino jam, jog taip kalbėti sugeba tikrai ne kiekvienas, o priešingai – retas kuris. „Dovydas išskirtinis tuo, kad jo pasakojimai – visada skirtingi. Jis, jei pamiršta žodį, nepasimeta, kaip daugelis kitų, išmokstančių sakmes mintinai. Dovydas toliau pasakoja, prikurdamas, pakeisdamas dalį teksto. Tai – jo stiprybė“, – pridūrė E. Zakarkienė.
