Stambus suaugęs žvėris krūmus kertantį žmogų miške sekė maždaug valandą. Išsigandęs vyras net pamanė, kad lūšis tykoja jo kaip grobio. Iki šiol Lietuvoje gyvenančios lūšys nėra užpuolusios žmonių. Bet specialistai pripažįsta, kad jų populiacija smarkiai išaugo.
Laimė pasitaikė panevėžiečiui Rokui šią savaitę besidarbuojant Biržų girioje, sutikti retą laukinę murklę. Tačiau matyti, kad tokia vyro akistata su lūšimi jo nė kiek nesužavėjo, greičiau įvarė nemenkos baimės.
„Pradžioj pastebėjau pėdsaką pėdsakus, bet kažkaip nesureikšminau bet galvoju gal ten vilkas gal dar kokio, bet matėsi, kad plėšrūnas. O paskui po kokios valandos kapojant tokią liniją krūmus ir atsisuku spokso į mane katinėlis. Nu, o aš ką išsitraukiau fotoaparatą“, – sako panevėžietis Rokas Laurinaitis.
Vyras po miškus juos valydamas ir pjaudamas braido jau 25-erius metus, bet nė karto neteko sutikti retos į Raudonąją knygą įtrauktos lūšies. Kadangi nuo vaikystės yra girdėjęs pasakojimų, jog lūšys miškuose ne tik laipioja po medžius, bet ir mėgsta medžioti kitus gyvūnus šią jį akylai stebinčią plėšrūnę iškart puolė baidyti. Nuslūgus stresui vyras dabar svarsto kodėl lūšis taip drąsiai ir atkakliai jį sekė ir spoksojo.
Tiesa, panevėžietis vienas darbavosi sunkiai prieinamoje šlapioje girios vietoje. „Nuėjo tada kada supratimas kad gal būt kitas gali kita lūšis gali tupėti kažkur medy ir aš jos nematau ir gali kur nors ant kupros atsisėst nes būna jos gi stirnas puola nuo medžių šoka ir stirną nusinešą. Katinėliai nemaži. Gal susidomėjo kaip potencialia auka, ji manęs ryškiai nebijojo jei ji būtų nenorėjusi aš būčiau jos nematęs“, – pasakoja R. Laurinaitis.
Šį panevėžiečio įrašą peržiūrėjęs Vytauto Didžiojo universiteto medžioklėtyros ekspertas Artūras Kibiša nemano, kad lūšis būtų puolusi miške dirbusį žmogų. Panašiai mano ir aistringas gamtos fotografas, panevėžietis Kastytis Vainauskas. Jis, pastebėjęs, kad katiniškos prigimties lūšims nesvetimas smalsumas. Nors K. Vainauskas jau daug metų miškuose medžioja retus paukščių ir žvėrių kadrus, nufotografuoti slapukę miško plėšrūnę jam pasisekė tik per šias Velykas.
„Šiuo atveju žmogus patekęs į jos teritorija medžiojamą, o lūšis arba dažniausiai tykoja arba sėlina. Niekada nepuola savo grobio šokdama iš medžio tai tiesiog manau papuolė „žmogus į jos teritoriją, kur ji medžioja“, – teigia mokslo ekspertas Artūras Kibiša.
„Visi Lietuvos plėšrūnai mėgsta pasekti žmogų pažiūrėti ką jis ten veikia aišku jie tą daro dažniausiai saugiau atstumu. Ir žvėrims ne svetimas yra smalsumas“, – kalbėjo gamtos fotografas K. Vainauskas.
Biržų regioninio parko vadovas ir medžiotojas Kęstutis Baronas sako, kad Biržų girioje nuo seno gyvena ne viena, o mažiausiai 4-5 lūšių šeimos. Nemažai jų dar laisvai atklysta iš kaimyninės Latvijos, mat ten lūšys iki šiol yra medžiojamos. „Šeimą sudaro dvi stambios lūšys ir pora jauniklių. Praėjusį sekmadienį medžiotojų būrelis atliko pagal pėdsakus apskaitą irgi nemažai aptiko lūšių pėdų ir vilkų“, – sako Biržų regioninio parko direktorius K. Baronas.
Lietuvoje jos saugomos – nemedžiojamos nuo 1979-tų, o pastaruosius dvidešimt metų įrašytos į Raudonąją knygą kaip nykstančios.
