Abu jie gydytojai. Daug tokių. Abu nusipelnę Lietuvos gydytojai. Tai irgi ne naujiena. Abu panevėžiečiai. Vyras ir žmona. Štai tada ir paaiškėja, kad kitos tokios šeimos Lietuvoje nėra. Nusipelniusių Lietuvos gydytoju vardu įvertinti panevėžiečiai medikai Liudvika Knizikevičienė (84 m.) ir Petras Jurgis Knizikevičius (85 m.) yra vienintelė Lietuvoje taip pagerbta medikų šeima.
Už viso gyvenimo nuplenus
Liudvika Knizikevičienė daugeliui panevėžiečių puikiai pažįstama asmenybė. Ji ne tik žinoma kaip buvusi vaikų gydytoja, bet ir aktyvi visuomenininkė, kuri stengiasi, kad gimtajame mieste būtų gražiau, o nusipelnę kraštiečiai – tinkamai pagerbti.
Gruodžio pradžioje Respublikinės Panevėžio ligoninės kolektyve buvo paskelbta, kad Liudvika Knizikevičienė, 37-erius metus išdirbusi Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytoja, buvusi Naujagimių skyriaus vadovė, neonatologijos pradininkė apdovanojama už viso gyvenimo nuopelnus. Jai suteiktas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas ir Garbės ženklo apdovanojimas.
Pažymėtina yra tai, kad tokį apdovanojimą 2007 metais gavo ir medikės vyras Petras Jurgis Knizikevičius. Jis daugiau nei 50 metų dirbo Respublikinėje Panevėžio ligoninėje gydytoju ginekologu. Knizikevičių šeima yra vienintelė tokia medikų šeima Lietuvoje, kai abiem sutuoktiniams yra suteikti Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardai.
Didžiausias apdovanojimas – pasveikę pacientai
Paklausus, kaip jaučiasi būdama vienintelė tokia šeima, jie atviravo, kad išskirtiniais nesijaučia.
„Dėl karantino net nepaminėjome šios progos su artimaisiais, tad pasidžiaugėme dviese. Bet iš tiesų didžiausias mūsų, kaip medikų, apdovanojimas – pasveikę pacientai. Nieko nėra svarbiau už žmonių sveikatą. Dirbome ne dėl apdovanojimų, o iš pašaukimo“, – pasakojo L. Knizikevičienė.
Pora šiemet atšventė 61-ąsias santuokos metines.
Kokia tokios ilgaamžės santuokos paslaptis?
„Mes tokie žmonės, kurie visą gyvenimą buvome labai užsiėmę įvairiais darbais: profesiniais ir visuomeniniais. Todėl atrodo, kad tiesiog nėra laiko mudviem nesutarti“, – juokėsi moteris.
Sutuoktiniai užaugino du vaikus – dukrą Jolantą ir sūnų Marių.
Aktyvi visose srityse
L. Knizikevičienė, išėjusi į užtarnautą poilsį, toliau rašo knygas, dalyvauja Panevėžio moterų lygos veikloje, aktyviai veikia bendruomenėje „Senamiestietis“, Panevėžio kraštiečių klube „Tėviškė“, „Žiemgalos“ draugijoje, asociacijoje „Bitės namai“. Akivaizdu, kad energijos jai galėtų pavydėti ne vienas, net jaunas panevėžietis.
Mes tokie žmonės, kurie visą gyvenimą buvome labai užsiėmę įvairiais darbais: profesiniais ir visuomeniniais. Todėl atrodo, kad tiesiog nėra laiko mudviem nesutarti
„Aš visą gyvenimą buvau įpratusi daug dirbti, dideliu krūviu, nes naujagimis yra jautrus žmogutis, kuriuo reikia labai rūpintis, įdėti daug pastangų, kad išlaikytum jo sveikatą. Daug dirbau ir išėjusi į pensiją toliau norėjau aktyviai veikti“, – sakė ji.
Net ketvirtį amžiaus būdama Naujagimių skyriaus vadove, ji ypač stengėsi, kad visas kolektyvas dirbtų sklandžiai. Tai reikalavo daug laiko.
„Svarbiausia kolektyve, kad ten būtų geras klimatas, kad visi turėtų vienodus tikslus ir žiūrėtų ta pačia kryptimi. Tokiu atveju ir darbai gerai seksis, ir kolektyvas sutars. Norint, jog darbas būtų išlaikytas pagal reikalavimus ir viskas vyktų sklandžiai, būtina, kad visi sraigteliai suktųsi: nuo gydytojo iki valytojos. Aš, kaip vadovė, buvau atsakinga už tai, kad visi šie sraigteliai suktųsi.“
Kvietė, kvietė ir prikvietė
Išėjusią į pensiją, kaip pati L. Knizikevičienė teigia, visi pradėję ją kviesti į įvairias bendruomenes, visuomenines organizacijas. „Taip įsitraukiau į vieną, į kitą. Jaučiau, kad visur reikia prisidėti. Dar sutapo, kad artėjo miesto jubiliejus – 500 metų, reikėjo organizuoti, rašyti miesto istorijos knygą“, – aiškino ji.
Karantiną puikiai išnaudojau knygos rašymui. Niekas netrukdė, neblaškė. Knyga bus net 400 puslapių. Teko paplušėti prie kompiuterio
Petras Jurgis Knizikevičius, išėjęs į pensiją, irgi nesėdėjo vietoje.
„Jis ilgus metus pirmininkavo Paįstrio kraštiečių klubui „Ąžuolas“. Ten jis aktyviai darbavosi, tvarkė įvairius paminklus, išleido knygą apie Paįstrį, prisidėjo ir prie bažnyčios remonto. Iš tiesų, prisidėjo visur, kur reikėjo. Tik prieš kelerius metus šį darbą perleido jaunesniam kraštiečiui“, – apie vyro darbus pasakojo nusipelniusi medikė.
Paklausta, kaip leido laiką karantino metu, moteris juokėsi, kad tiek daug laisvo laiko nusprendė skirti knygos rašymui. „Karantiną puikiai išnaudojau knygos rašymui. Niekas netrukdė, neblaškė. Knyga bus net 400 puslapių. Teko paplušėti prie kompiuterio“, – atviravo moteris.
