Panevėžio apskrities policijos pareigūnė, teisės studentė, rankininkė, futbolininkė. Visi šie žodžiai apibūdina vieną žmogų – 22 metų panevėžietę Ievą Podolskę.
„Teisingu“ keliu nukreipė tėtis
Mergina pripažįsta, jog ne visada svajojo apie darbą policijoje. „Vaikystėje turėjau daug įvairiausių svajonių. Viena jų – būti medike. Ypač traukė kineziterapija, bet viskas pasisuko kita linkme, kai supratau, jog noriu aktyvaus darbo. Tuomet pasukau į policijos kelią“, – atviravo ji.
Tiesa, Ieva svarstė ir apie karjerą kariuomenėje, tačiau šias mintis „atbaidė“ tėtis. „Jis ilgą laiką dirbo kariuomenėje ir įrodinėjo man, kad miške kariauti tikrai nebus lengva. Suprantama, jog ir policijoje nėra lengva, bet iššūkiai man patinka, o ir kiekviena diena čia kitokia. Nė kiek nesigailiu šio sprendimo“, – pasakojo panevėžietė pareigūnė.
Atsisakė profesionalios rankininkės karjeros
Ieva jau dvylika metų žaidžia rankinį.
„Rankiniui esu labai atsidavusi. Buvau per žingsnį nuo visai kitokios karjeros, galėjau profesionaliai žaisti rankinį. Tačiau, pamačiusi sutartį, suvokiau, kad manęs netenkina ten nurodytos sąlygos. Paskambinau tėvams ir pasakiau, kad nepasirašysiu šios sutarties. Mama labai apsidžiaugė, o tėtis buvo kiek nusiminęs. Tačiau jie kartu besąlygiškai palaikė visus mano sprendimus. Na, o rankinis – mano pagrindinis hobis, tad ir dabar aktyviai žaidžiu aukščiausioje lygoje, Molėtuose“, – apie hobį atviravo pareigūnė.
Taip pat ji jau dvejus metus žaidžia ir futbolą Molėtų komandoje. „Gavau pasiūlymą ir pagalvojau – kodėl gi ne? Juk tai puikus ir aktyvus laisvalaikio praleidimo būdas“, – teigė Ieva.
Įsimintiniausias iškvietimas – pirmasis lavonas
Ievos darbas policijoje – užtikrinti viešąją tvarką, patruliuoti. Jai tenka vykti į įvairius iškvietimus, susijusius su smurtu artimoje aplinkoje, konfliktais, muštynėmis, avarijomis. Kaip ji pati teigė, sunkiausios dienos darbe: penktadienis, pilnatis ir pašalpų mokėjimo diena. Tačiau mergina pripažino, nors per dvejus tarnybos metus jau teko matyti visko, vis dėlto įsimintiniausias iškvietimas, kuriame buvo pirmasis lavonas.
„Tuomet policijoje dirbau dar tik du mėnesius. Buvo žvarbus ruduo, tamsu. Gavome iškvietimą, jog į komisariatą atvykęs asmuo pats pasisakė, kad nužudė žmogų ir nurodė butą, kuriame turi būti lavonas. Prisipažįstu, jog tuomet tikrai jaučiau baimę. Ten bus lavonas? Kolega atidarė buto duris ir sako: „Eik, tikrink“. Mano širdis atsidūrė kulnuose. Apžiūrėjau virtuvę, vonios kambarį. Ačiū Dievui, ten nieko nebuvo. Bet išgirdau kolegos šauksmą „Yra“. Nuėjusi į svetainę pamačiau gulintį moters kūną be gyvybės ženklų. Moteris buvo su smaugimo žymėmis“, – prisiminimais dalijosi mergina.
Vaikystėje turėjau daug įvairiausių svajonių. Viena jų – būti medike. Ypač traukė kineziterapija, bet viskas pasisuko kita linkme, kai supratau, jog noriu aktyvaus darbo. Tuomet pasukau į policijos kelią
Kiekviena diena – skirtinga
Pasak Ievos, kiekviena diena ir savaitė skirtinga, tad tokiame darbe monotonijos tikrai nėra.
„Kaip atrodo mano savaitė? Viskas priklauso nuo mano darbo grafiko. Dažniausiai būna taip, jog keturias dienas dirbu ir tuomet turiu keturias laisvas dienas. Po darbo arba kartais prieš jį treniruojuosi, sportuoju. Aš nesu tas žmogus, kuris gali nieko neveikti ir tiesiog gulėti lovoje. Man būtinai reikia kažką veikti, todėl prisigalvoju įvairios veiklos“, – juokėsi ji.
Meilę atrado instagrame
Šią vasarą Ieva aukso žiedus sumainė su kariškiu Deividu, kuris šiuo metu tarnauja Pabradėje. Pažintis su vaikinu, kilusiu iš Švenčionėlių, užsimezgė socialiniame tinkle „Instagram“.
„Esame kartu jau penkerius metus. Nors seniau tekdavo nuolat keliauti maršrutu Panevėžys–Švenčionėliai, dabar gyvenu kelyje Panevėžys–Molėtai–Švenčionėliai, o jam dar į Pabradę. Taip pat tenka vykti ir į Klaipėdą, nes ten šiuo metu neakivaizdiniu būdu studijuoju teisę. Mūsų visur daug“, – juokėsi Ieva.
Paklausta, kodėl nusprendė vėl studijuoti, mergina tvirtino, kad diplomas – niekada nepakenks. „Juk nežinia, kada gali prireikti ir kur aš pati būsiu po dešimties metų“, – sakė ji.
Artimųjų palaikymas
Kaip pati Ieva atviravo, be artimųjų palaikymo ji šiandien nebūtų ten, kur yra. „Artimieji visada mane palaiko ir aš, manau, tai yra svarbiausia, siekiant tikslų“, – teigė panevėžietė.
„Nesvarbu, kas benutiktų, visada judėk į priekį ir nepasiduok! Juk reikia džiaugtis tuo, ką darai“, – tokiu šūkiu kasdien gyvenime vadovaujasi jaunoji pareigūnė Ieva.
