Panevėžio rajone, Viburių kaimo sodyboje, gyvenantis 28 metų kalvis Martynas Šalkauskas nuo mažumės turėjo polinkį į menus: piešė, muzikavo, drožinėjo. Tačiau atėjus metui rinktis karjerą, jis pasirinko programų sistemų specialybę Vilniaus universitete. „Studijų metu nebuvo galimybės kūrybiškai reikštis, galbūt todėl paskutiniais studijų metais, naršant internete, akį patraukė metalo plastika“, – apie kalvystės pradžią pasakojo Martynas.
Amato išmoko internete
„Susidomėjęs šiuo menu, pradėjau gilintis, žiūrėti, skaityti. Taip ir išmokau metalo subtilybių – daugybę valandų praleisdamas internete, žiūrėdamas kalvystės vaizdo medžiagą, o vėliau atsirado ir paties bandymai stoti prie žaizdro ir priekalo. Prireikė ne vienerių metų praktikos, kol išdrįsau priimti užsakymus. Nežinau, ar jau galiu vadinti save kalviu, nes specialių mokslų nebaigiau, tiesiog kuriu tai, kas man patinka“, – atskleidė M. Šalkauskas.
Pasak Martyno, daugelis gaunamų užsakymų būna lakoniški, bet jam svarbiausia tai, jog duodama laisvė jo kūrybai.
„Dažniausiai pasitaiko – reikalingas konkretus daiktas. Išsiaiškinu, ar nėra kažkokių specifinių norų, poreikių. Tuomet mano galvoje gimsta idėja, piešiu dizainą, kurį suderinu su užsakovu. Turbūt man pasisekė, nes dažniausiai gaunu laisvę fantazijai. Jei viskas tinka, kimbu į gamybą. Tačiau negalėčiau kalti tokio dirbinio, kuris man atrodytų nepatrauklus, todėl stengiuosi klientui pateikti tokį dizainą, kuris tenkintų tiek jį, tiek patį mane“, – pasakojo jaunasis kalvis.
Esmė – detalėse
Martynas tvirtino, kad keistų užsakymų kol kas nesulaukė, tačiau įsimintiniausias iki šiol išlieka fontanėlis-žuvis.
„Gana netikėtas užsakymas buvo. Klientė dešimt metų ieškojo, kas galėtų įgyvendinti jos svajonę – sodelyje turėti fontanėlį su žuvimi, pro kurios burną trykštų vandens srovė. Bet kalviai, į kuriuos kreipėsi – atsisakydavę. Surizikavau ir išpildžiau taip ilgai nešiotą jos svajonę. Buvo išties smagu matyti, kaip žmogus džiaugėsi“, – džiaugiasi ir M. Šalkauskas.
Jaunasis kalvis atskleidė, kad kiekvieno darbo apimtis yra skirtinga, tad, jo teigimu, sunku pasakyti, kiek maždaug užtrunkama prie vieno dirbinio. „Laikas priklauso nuo idėjos, sugalvoto dizaino bei pačio darbo dydžio. Visada prioritetą teikiu kūrinio dizainui, pačios idėjos įgyvendinimui, o ne tam, kad kuo greičiau ir daugiau paprastesnių dirbinių padaryčiau. Kartais plika akimi sunkiai matomos detalės ar dizaino sprendimai kainuoja labai daug laiko, tačiau juk pati esmė ir yra detalėse“, – sakė jis.
Martynas teigė, kad dažniausiai jam tenka daryti individualius užsakymus, o pirmą kartą darant dirbinį sunku tiksliai įvertinti, kiek laiko užtruks nukalti tam tikrą detalę.
„Galiu drąsiai sakyti, kad dažniausiai užtrunku gerokai ilgiau, nei esu suplanavęs. Darbų trukmė skaičiuojama nuo kelių dienų iki keleto mėnesių. Kartais pati gamyba gali užtrukti nelabai ilgai, bet patinkančios idėjos tenka palaukti“, – pasakojo vaikinas.
Įkvėpimas gimsta iš nuobodulio
Paklaustas, iš kur semiasi įkvėpimo dirbiniams, Martynas atskleidė, kad aplinka čia vaidina didelį vaidmenį. Pasak jo, gyvenimas Viburių kaimo sodyboje bėga kitu ritmu. „Aplink gamta ir ramybė, jokio šurmulio ar triukšmo“, – apie gyvenamąją vietą pasakojo jis.
„Norint kūrybiškai mąstyti reikia patirti nuobodulį ir pabūti pačiam su savimi. Nuobodumas yra būtinas tam, kad aplinkoje pradėtum matyti naujus dalykus. O kai aplink dinamiška gamta, nesunku įsikvėpti ir kurti. Taip ir gimsta pirmieji kūrinių vaizdiniai bei idėjos galvoje. Tuomet tai perkeliu į eskizus. Matydamas eskizą mąstau, ar tai tiks prie aplinkos, ar tai bus patogu naudoti, ar tai bus įdomu akiai, galiausiai, ar tai įmanoma pagaminti. Sprendžiu, kokiu būdu detalės bus sujungtos. Kai visi lieka patenkinti vizija – pradedu kalti“, – idėjos gimimą pristatė Martynas.
Savo darbuose vaikinas stengiasi naudoti tradicinius kalviškus detalių jungimo metodus – kniedijimą, virinimą žaizdre. Jo teigimu, pastarąjį metodą sunku įvaldyti, o šiais laikais dar ir retai galima pamatyti, nes dažniausiai virinama su šiuolaikiniais virinimo aparatais.
Vertybių puoselėjimas
„Būtinai noriu papasakoti apie unikalų reiškinį Lietuvoje – kryždirbystę. UNESCO kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje pripažino unikalia žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybe. Todėl džiaugiuosi galėdamas puoselėti šią Lietuvos kalvių tradiciją. Naujausias mano darbas ir yra saulutė, skirta netoli Puziniškio dvaro esančiam padavimais apipintam Lelijų kalneliui, kur Gabrielė Petkevičaitė-Bitė slėpdavo knygas“, – atskleidė M. Šalkauskas.
