Palengva įvažiuojate į erdvų Bistrampolio dvaro kiemą, nužvelgiate klasicistinių rūmų fasadą ir jau apsipratę su vaizdais žengiate į 1850 metais statytą pagrindinį pastatą. Drąsėjantį žingsnį sustabdo vėduoklės mostas ir guvus dvarininkės Michalinos Bistram sveikinimo žodis.
„Kviečiu sugrįžt į tuos laikus, kai į dvarą riedėdavo puošnios karietos, visi smagiai leisdavome laiką, vaišindavomės, šnekučiuodavomės, šokdavome“, – taria ji ir paragina draugėje apžiūrėti visą dvaro ansamblį.
Tokia tik šią vasarą „Švenčių kalvės“, bendradarbiaujant su Bistrampolio dvaro valdytojais, parengtos ir pristatytos pažintinės programos apie dvarininkų gyvenimo įpročius, papročius, tradicijas bei vietos istoriją pradžia. Atvykstančiuosius pasitinka programos autorė Vilija Petkūnienė, kuri ir įsijaučia į dvarininkės vaidmenį.
„Pasakojimą pradedu nuo faktų apie dvarą, koks jis buvo kitados ir koks yra dabar. Pasivaikštome po parką ir grįžtame į vidaus patalpas, kur ekskursijos dalyviams pasakoju apie sales, šokius, vėduokles ir galimybę jomis susikalbėti, dvaro etiketą bei kitas įdomybes. Stengiuosi, kad visi svečiai įsitrauktų“, – pasakoja Vilija.
Pažintis su istorija
Anot pašnekovės, ruošiant pažintinę programą, teko susipažinti su visa Bistrampolio dvaro istorija.
„Lietuviškosios Bistramų šakos pradininku laikomas Jonas Kazimieras Bistramas, už gerą karinę tarnybą 1645 metais gavęs 26 valakus žemės. Pirminė rezidencija Bistrampolyje buvo itin ne kokia: medinis rūmas dengtu koridoriumi sujungtas su šalia buvusia virtuve. Tik po poros šimtų metų vaikaitis Karolis Bistramas nusprendė pataisyti ponišką buveinę“, – pasakoja ekskursijų organizatorė.
Vėliau dvarą paveldėjo Vladislovas Bistramas, kuris turėjo 4 sūnus ir 4 dukteris: Vladislovą, Kazimierą, Karolį, Tadeušą, Gabrielę, Jadvygą, Michaliną ir Ireną. Būtent jų vardais šiuo metu pavadinti dvaro pagrindinio pastato palėpėje įrengti viešbučio kambariai.
Bistrampolio dvaro teritorijoje dar stūkso vežiminė, žirgynas, ledainė, sodininko namas, rūsys su pavėsine, tvartas, kluonas, arklidės, elektrinė, parkas. Nors kai kurių pastatų paskirtis jau visai kitokia, apie kai kuriuos jų Vilija turi paruošusi ne tik istorinių faktų, bet ir legendų.
„Sako, jei paliesi šv. Onos statulėlės galvą – išsipildys noras, – užsimena pašnekovė. – Dar sako, kad tarp centrinių rūmų ir rūsio buvęs požeminis tunelis, ir šeimininkas vyno į rūsį pasiimti leisdavęsis požeminiu taku. Žmonės kalbėjo, kad būtent į ten driekėsi plytomis išmūrytas arkinis koridorius. Specialistai teigia, kad kažkada pelkėtoje vietoje įkurtame dvare rūsio ir tunelio nebuvo. Tačiau pertvarkant takus, buvo atkastos mūrinių arkų liekanos. Panašių istorijų būta ir su atsarginiu šuliniu po rūmų pastatu.“
Po Vladislavo Bistramo mirties Bistrampolio dvaras atiteko jauniausiam jo sūnui Tadeušui, kuris gyveno Vilniuje. Tarpukario metais vykdant žemės reformą dvaro valda buvo apkarpyta, sovietmečiu viskas nacionalizuota. Atkūrus nepriklausomybę, dvaras dar ilgai nerado sau šeimininkų, mat teisėtas paveldėtojas pareiškė neturįs pakankamai lėšų dvarą restauruoti ir prižiūrėti. Apie šias ir kitas dvaro atgimimo aplinkybes ekskursijos dalyviams pasakoja pati Vilija.
Poniškos manieros
„Daugelis mano, kad kunigaikščių, grafų ir bajorų gyvenimas buvo tik vartymasis pūkų pataluose, tarnų šokdinimas, arbatėlės, medžioklės, jodinėjimas, puotos, flirtas ir kiti turtingų lepūnėlių gyvenimo smagumai, – atkreipia dėmesį edukatorė. – Deja, dvarininkų vaikai buvo auklėjami griežtai. Gimė kūdikis – iškart atiduodamas žindyvei. Vėliau – auklei, o dar vėliau – guvernantei ar guvernieriui. Mergaitė būdavo ruošiama būti gera dvarininko žmona ir jo palikuonių gimdytoja – nepriekaištingų manierų, mokanti kelias kalbas, piešti, muzikuoti, šokti, bet nuolanki, paklusni ir pamaldi. Berniukas buvo mokomas būti šeimos maitintoju, turto gausintoju, kariu. Kiekvienas bajoras pirmiausia buvo karys.“
Pašnekovė jau sušvelninusi toną papasakoja ir apie smagiąją bajoriškų papročių pusę: puotas, dvaro kambarius, žmonių tarpusavio bendravimą. Dvaro gyvenimas buvo skirstomas į du sezonus – vasaros ir žiemos. Nuo to priklausydavo, kokie renginiai vykdavo Bistrampolyje, kokie žmonės dalyvaudavo. Nepaisant aplinkybių, etiketas visuomet buvo vienodas.
„Būdavo reglamentuota, kada bučiuoti ranką ir kam bučiuoti. Pavyzdžiui, panelei rankos bučiuoti negalima. Ji turi užaugti, tam subręsti. Galima bučiuoti ponios ranką, pageidautina, apmautą pirštinaite. Be skrybėlaitės, kaip ir be kojinių ar pirštinaičių, rodytis viešumoje būdavo nepadoru. Labai svarbu buvo ir graži išvaizda, kūno apimtys“, – pasakoja „Švenčių kalvės“ vadovė.
Ji dar užsimena, kad jei dabar bendraujama trumposiomis žinutėmis telefonu, anuomet puikiai tiko vėduoklių kalba. Nors skirtingose šalyse ji kiek skyrėsi, tačiau mostais, vėduoklės išskleidimu ar laikymo padėtimi buvo galima sklandžiai vieniems kitus suprasti.
„Papasakoju ekskursijoje ir apie etiketą prie stalo. Ne tik šalis ar kultūras, bet ir atitinkamą istorinį laikmetį galima pažinti per maistą, per jo valgymo papročius, todėl programoje įtraukta ir ši dalis. Po vaišių dar supažindinu su lietuviškomis runomis, bandome įžvelgti, kas laukia kiekvieno svečio, – pasakoja Vilija. – Programa sukurta neseniai, prieš pat karantiną.“
Kūrusi ją vienai šventei, dažnai ekskursijas vedanti naujamiestietė įžvelgė potencialą, mat pajuto aplinkinių susidomėjimą dvaro istorijos ir ponų gyvenimo tema. Pasibaigus karantino apribojimams, Vilija ekskursijas atnaujino, nuo pakabos nukabino specialiai siūtus poniškus drabužius ir nekantriai laukia smalsių lankytojų.
