Prireikė net poros metų, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio valdybos pareigūnų ir Panevėžio apskrities prokuratūros atliekamas tyrimas dėl Panevėžio miesto savivaldybėje galimai įvykdytų korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų – prekybos poveikiu bei piktnaudžiavimo tarnyba, kurioje pagrindinis veikėjas – Panevėžio meras Rytis Račkauskas – subliukštų.
Išskirtiniame interviu naujienų portalui JP Aukštaitijos sostinės meras R. Račkauskas mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų ir pasidalinti mintimis, kokia savijauta aplanko, kai kaltinimai panaikinami.
Dirba keistais metodais
– Žinia, kad panaikinti kaltinimai, pasiekė liepos 10 dieną, penktadienį. Kokios mintis aplankė gavus naujieną? Netikėta žinia buvo?
– Kaip čia paprasčiau pasakius… Visuomet tikėjau, jog tas reikalas subliukš. Kaip gali netikėti, jeigu esi nekaltas. Tą sakiau nuo pat pradžių, kai 2018 metais birželio 19-ąją buvo pareikšti įtarimai. Tačiau, gavus iš prokuratūros pranešimą, tam tikra staigmena, žinoma, buvo. Informaciją apie priimtą sprendimą gavau keistu laiku – liepos 10-ąją, paskutinę savaitės darbo dieną – penktadienį, jau po darbo valandų.
Apie tai man pranešė advokatas. Voką su prokuratūros nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą savo pašto dėžutėje radau šeštadienio rytą, liepos 11-ąją. Viešai apie tai paskelbta tik po trijų parų, irgi jau po darbo valandų. Matant tokius metodus, apima keistas jausmas.
Prokuratūra atsiprašė
– Kodėl sakote, kad apima keistas jausmas, matant tokius jėgos struktūrų metodus?
– Pabandykite įsivaizduoti – kai pas tave ateina pareigūnai, tave atveda, išveda, išveža, parveža. Žurnalistai stovi išsirikiavę su fotoaparatais, mikrofonais, kameromis. Ne paslaptis, kad informacija, kur būsi vedžiojamas, žiniasklaidai pateikiama minučių tikslumu. Ką jau kalbėti apie operatyviai rengiamas pompastiškas spaudos konferencijas.
Jeigu viskas būtų švaru ir teisinga, niekam nieko netektų atsiprašinėti ir nereikėtų informacijos slapstyti. Man tokie metodai atrodo savotiški, jau nekalbu apie tai, kad viso proceso metu žmogus verčiamas pasijusti kažkokia beteise būtybe, neturinčia jokių šansų sulaukti bent jau šiek tiek mandagumo.
O po priimto sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą – kapų tyla. Ir šiuo atveju, po Panevėžio apygardos prokuratūros priimto sprendimo – trys paros tylos. Tik man pačiam liepos 13-ąją, paskelbus informaciją feisbuke, situacija susidomėjo žiniasklaida.
Matyt todėl prokuratūrai norom nenorom teko ruošti pranešimą, kurį išplatino jau pasibaigus darbo valandoms. Vėliau prokuratūrai netgi teko atsiprašyti. Tačiau vėlgi – atsiprašyta, kad pranešimas išplatintas po darbo valandų, „netyčia“ užmiršus paminėti, kad tylėta tris ilgas paras. Argi ne keista?
Jeigu viskas būtų švaru ir teisinga, niekam nieko netektų atsiprašinėti ir nereikėtų informacijos slapstyti. Man tokie metodai atrodo savotiški, jau nekalbu apie tai, kad viso proceso metu žmogus verčiamas pasijusti kažkokia beteise būtybe, neturinčia jokių šansų sulaukti bent jau šiek tiek mandagumo.
Net ir nutraukus tyrimą nelabai kas keičiasi. Proceso pradžioje surenkami ir metų metus laikomi kompiuteriai, telefonai ir kiti tau priklausantys daiktai, nutraukus tyrimą STT pavesta juos grąžinti.
Praėjo daugiau nei savaitė – iš STT nėra jokių žinių ir daiktai vis dar guli pas juos. Čia galima pajuokauti – gal tiesiog nespėja susirinkti daiktų, atiduotų vaikams ir giminaičiams?… Tik juokauti ir telieka, nes jokio racionalaus paaiškinimo tokiam laiko tempimui nerandu.
Rinkimai prasideda
– Kokie apribojimai ir kaltinimai liko, dėl kurių dar tenka aiškintis ir laukti galutinio sprendimo?
– Subliuškę įtarimai – turbūt didžiausios apimties ikiteisminio tyrimo dalis. Čia vėl galima pajuokauti – kai jie buvo panaikinti, iš karto tapau perpus mažesniu „nusikaltėliu“, nes nutrauktas tyrimas dėl lygiai pusės man pareikštų įtarimų. Šiuo metu Šiauliuose nagrinėjama byla, kurioje tikiuosi teisingumas irgi triumfuos. Taipogi likę dar du jau šiais metais pradėto naujo ikiteisiminio tyrimo epizodai.
Priminsiu, kad 2018 metais birželio mėnesį, kai mane išvedė iš kabineto, pirmi žodžiai, kuriuos pasakiau buvo: „Rinkimai prasideda!“.
Baigėsi rinkimai, baigėsi ir nušalinimų epopėja – iškart po rinkimų man leista grįžti į darbą. Taigi tie žodžiai pasitvirtino ir nuomonės nekeičiu. Kaip rinkimų elementą vertinu ir šiemet pradėtą ikiteisminį tyrimą – tas pats laikas iki rinkimų, tie patys nušalinimai nuo pareigų. Jeigu teisėsauga veliasi į tokius politinius žaidimus ir, galimai, vykdo kažkokius užsakymus, tai – labai blogai.
Sulaikymas – kraštutinė priemonė
– Kokios kraštutinės priemonės jums per tuos porą metų buvo taikomos?
– Dėl kraštutinių priemonių taikymo, tame tarpe dėl sulaikymo 48 valandoms, pastaruoju metu pasisakė ne vienas žinomas teisininkas. Tiek Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininkas, MRU profesorius advokatas Ignas Vėgėlė, tiek buvęs teisingumo ministras, advokatas Gintautas Bartkus paaiškino, kad norma tapęs sulaikymas yra perteklinė ir kraštutinė priemonė.
Sulaikyti galima tą, kuris pagautas nusikaltimo vietoje, gali pabėgti ar nėra aiški jo tapatybė. Bet kam sulaikyti tiesiogiai žmonių išrinktą merą arba jo patarėją – jauną moterį, kuri augina mažą vaiką?
Jei ne Šiaurės Korėja, tai bet labai panašėja į Baltarusiją. Deja, tie kraštutiniai dalykai, pas mus yra kaip rutina. Ir mane bei mano patarėją tada sulaikė 48 val. Nieko neveikdamas, tiesiog stebeilydamas užrašus ant kameros sienos, prasėdėjau dvi paras.
Baigėsi rinkimai, baigėsi ir nušalinimų epopėja – iškart po rinkimų man leista grįžti į darbą. Taigi tie žodžiai pasitvirtino ir nuomonės nekeičiu. Kaip rinkimų elementą vertinu ir šiemet pradėtą ikiteisminį tyrimą – tas pats laikas iki rinkimų, tie patys nušalinimai nuo pareigų. Jeigu teisėsauga veliasi į tokius politinius žaidimus ir, galimai, vykdo kažkokius užsakymus, tai – labai blogai.
Visiems norintiems buvo gera proga purvais apipilti ir formuoti viešąją nuomonę apie mano kaltumą. Nei iškart apsilankius agentams, nei viso ikiteisminio tyrimo metu neturėjau galimybės komentuoti aplinkybių – kitaip tariant, viena pusė skleidė jiems palankią, nors dažnai ir melagingą informaciją, o aš negalėjau nei jos paneigti, nei išsakyti savo pozicijos. Tame kontekste nekaltumo prezumpcija tampa „kaltumo prezumpcija“.
Be viso to, po sulaikymo prasideda nušalinimo karuselė. Nušalinti galima trims mėnesiams, tai ir buvau tris kartus po tris mėnesius, iki pat rinkimų, nušalintas. Nušalinimo motyvai – abstraktūs: kad netrukdytų tyrimui ir nedarytų naujų nusikaltimų. Kaip gali daryti naujus nusikaltimus, jeigu nesi tų senų padaręs?
Juo labiau, kaip gali trukdyti tyrimui, kai esi nuolat sekamas ir kiekvienas tavo žingsnis puikiai žinomas tarnyboms.
– Kodėl taip elgiamasi?
– Asmeniškai manau, kad šito žaidimo procedūromis esmė ir yra pats žaidimas. O kadangi už tai nėra jokios atsakomybės, manau, tai atveria kelia piktnaudžiavimui, tame tarpe ir galimiems politiniams užsakymams. Tačiau tokia „saviveikla“ turi didžiulę kainą tiek žmogui, tiek valstybei.
Prisiminkime buvusios teisėjos Vaivos Savickienės bylą, kuriai prireikė 10 metų įrodyti savo nekaltumą. Valstybei, kitaip tariant mums – mokesčių mokėtojams, vien kompensacija kainavo 50 tūkst. eurų. O kiek dar kainavo ikiteisminis tyrimas, teismo išlaidos ir begalė kitų dalykų? Kas prisiėmė atsakomybę? Ar girdėjome, kad kas nors atsiprašė?
Na, atsiprašymai, turbūt, iš fantastikos srities, bet ir paaiškint niekas dorai nesiima. Teko girdėti generalinio prokuroro pavaduotojo bandymą aiškinti, kad prokuratūra tiria nepaprastai daug bylų, todėl neva žmonės gali klysti. Tai ir keista, kodėl kurpiamos bylos, kurios po to kaip burbulai sprogsta. Tai gal netirkite to, ko nėra ir neliks nepakeliamo darbų krūvio. O apie laužomus ir sulaužytus žmonių likimus teisėsaugos komentarų apskritai neteko girdėti.
Žmonės atsirinko
– Kaip turi jausti žmogus po tokių subliuškusių bylų?
– Nesunku įsivaizduoti, kiek tai kainuoja. Nebekalbant apie žmogiškas emocijas bei psichologines traumas, politikui neišmatuojama žala – jo sutrypta reputacija. Politinių oponentų siautėjimui uždegama žalia šviesa. Prisiminkime, kaip vyko rinkimai ir kas daugiausiai draskėsi ir liejo purvą.
Taigi viena partija ir abu dabartiniai Seimo nariai: tas, kurio šeima turi laikraštį, ir kitas gerai žinomas personažas. Visų rinkimų metu jie kalbėjo ne apie programinius dalykus, o pylė purvo upes „korumpuoto mero“ atžvilgiu.
– Kas suteikia vilties?
– Vilties suteikia, kad žmonės pradeda atsirinkti pelus nuo grūdų. Tačiau šis praregėjimas irgi turi savo kainą. Žmonės akivaizdžiai pradeda nebetikėti savo valstybe. Teisinė sistema yra vienas iš valstybės ramsčių, bet kai operuojama baltais siūlais siūtomis bylomis, o tokių bylų prieš savivaldybių merus prieš rinkimus buvo ne viena, tų ramsčių tvirtumu pradedama abejoti.
Viskas kaip įprasta
– Dabar vėlgi artėja rinkimų kampanija?
– Tai ir sakau. Kaip pagal kalendorių. Likus iki rinkimų 9 mėnesiams, į duris vėl pasibeldė agentai. Vėl viskas vyniojosi iš naujo. Tik šįsyk nesulaikė ir net gi stengtasi apsieiti be žurnalistų. Jautėsi, kad pareigūnams nebuvo patogu, jie lyg ir atsiprašinėjo, esą tik dirba savo darbą. Prisimenu, tada pasakiau: „Vyrai, turbūt nesitikite, kad dar jus ir guosčiau“.
– Kas nors buvo kitaip nei pirmas sulaikymas prieš porą metų?
– Ta pati giesmelė. Vėl nušalinimas, bet šį kartą nepavyko nušalinti prašomiems 3 mėnesiams – teismas davė mėnesį. Po mėnesio vėl reikėjo kažką daryti ir tuomet atsirado naujas įtarimas – gimtadienio sumuštiniai. Atsirado proga vėl prašyti nušalinimo. Aišku, vėl prašė trijų mėnesių. Šįkart skirtą dviejų mėnesių terminą teismas panaikino, sustabdydamas nušalinimų karuselę.
Vilties suteikia, kad žmonės pradeda atsirinkti pelus nuo grūdų. Tačiau šis praregėjimas irgi turi savo kainą. Žmonės akivaizdžiai pradeda nebetikėti savo valstybe. Teisinė sistema yra vienas iš valstybės ramsčių, bet kai operuojama baltais siūlais siūtomis bylomis, o tokių bylų prieš savivaldybių merus prieš rinkimus buvo ne viena, tų ramsčių tvirtumu pradedama abejoti.
– Tai kiek iš viso mėnesių buvote nušalintas?
– Suskaičiavus visus nušalinimus – anuos 9 mėnesius ir pridėjus dar porą, nes teismas sugrąžino anksčiau į darbą – gavosi, kad vienuolika mėnesių man buvo neleidžiama dirbti. Norėtųsi tikėti, kad tai jau pabaiga ir tokių metodų nebebus griebiamasi ir nebebus vykdomas analogiškas šou.
Herojus reikia žinoti
– Bet gi už tokių veiksmų yra žmonės, kurie turėtų atsakyti už nevykusius veiksmus, už padarytas klaidas?
– Šių procesų vykdytojai turbūt norėtų įsivaizduoti, kad viską tvarko tarsi kokios „anoniminės pelytės“. Tačiau nemanau, kad jos turi ir gali būti anoniminės. Herojus turime žinoti. Anksčiau ar vėliau viskas išaiškėja, atsakomybė už savo veiksmus, bent jau moralinė, niekur nedingsta. Tad ar nebus gėda bent jau prieš savo anūkus…
O kaip su demokratija? Prisiminkime, įvedant tiesioginius mero rinkimus esminis tikslas buvo stiprinti savivaldą ir paskatinti žmones įsitraukti, išsirenkant tiesiogiai jiems atskaitingą miesto vadovą. Tačiau dabar gyvename kreivų veidrodžių karalystėje – žmonės išsirenka merą, o žmogutis tarnybų kabinete paprasčiausiai sugalvoja pusmetį, metus ar daugiau merui neleisti dirbti. Ar tai normalu? Nei su demokratija, nei su žmogaus teisėmis tie dalykai niekaip nesiklijuoja.
Suskaičiavus visus nušalinimus – anuos 9 mėnesius ir pridėjus dar porą, nes teismas sugrąžino anksčiau į darbą – gavosi, kad vienuolika mėnesių man buvo neleidžiama dirbti. Norėtųsi tikėti, kad tai jau pabaiga ir tokių metodų nebebus griebiamasi ir nebebus vykdomas analogiškas šou.
– O kaip tokiam žmogui pragyventi? Jis ką, tampa išlaikytiniu, nes iš darbo neatleistas?
– Taigi, tęsiant žmogaus teisių temą, toks žmogus paliekamas be pragyvenimo šaltinio. Netekęs darbo pilietis eina į Užimtumo tarnybą, registruojasi ir gauna pašalpą. Tačiau mano atveju, nebuvau atleistas ir negalėjau eiti registruotis Užimtumo tarnyboje. Galėjau sėdėti su kepure šventoriuje. O realiai teko sėdėti ant sprando savo šeimai. Vertinu tai kaip prievartinį bandymą priversti atsistatydinti iš pareigų. Tad tokios čia ir žmogaus teisės…
Atsakomybę turi prisiimti
– Kokios kompensacijos reikėtų reikalauti? Ar apskųsite tuos įvykius?
– Sunku tokius dalykus įvertinti pinigais. Sveikatą suvalgo, reputaciją sutrypia, o artimi žmonės patiria daugiau skausmo nei tu pats. Nors sakoma, kad politikų oda stora, bet juk yra seni tėvai, artimi žmonės, vaikai, kolegos ir komanda, kuri tavimi tiki.
Be to, ir ta oda ne tokia jau stora… Todėl didžiuojuosi saviškiais, nes jiems reikia prieš tą buldozerį atsilaikyti. Apie kokias nors kompensacijas šiuo metu negalvoju.
Bet atsakomybę už visą šitą istoriją kažkas turi prisiimti.
