Šiemet vadokliečių Velykų būgno mušimas paskelbtas nacionaline nematerialaus kultūros paveldo vertybe. Šį džiaugsmą Velykų išvakarėse temdo faktas, kad mušamo būgno garsai šiemet pirmą kartą po daugelio metų skambės tuščiame Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios šventoriaus kieme.
„Šiemet būgnas tikrai bus mušamas, – patikino Vadoklių kultūros centro darbuotojas Dovydas Butkus. – Tik norime paprašyti visų žmonių – visi žinom, kad karantinas – būgnas bus mušamas, mišios vyks, tik šįkart be žmonių. Ir kunigas prašė mūsų tai paviešinti, priminti, kad būgną girdėsite, varpai skambės, bet į mišias neikite.“
Sekmadienio rytą šventoriaus vartai bus užsklęsti. Būgnas aidės nuo 7 iki 8 valandos.
Būgną muša 40 metų
Velykų būgnas Vadokliuose į dienos šviesą ištraukiamas tik kartą metuose. Velykų rytą trys pagrindiniai būgnininkai – Albertas Kisielius, Vidmantas Skurdenis ir Sigitas Liobikas – surenka būgną ir bene tris valandas pamainomis jį muša.
„Mušimas yra specifinis: mušti turi greitai, tankiai, kaip mes sakome, ir nenutrūkstamai. Tas nutrūkimas tik tiek, kad pasikeičia būgnininkas“, – sako D. Butkus.
Įprastai prisijungti mušti gali kiekvienas norintis, tik reikia mokėti tai daryti.
„Reikia, kad būgnas ūžtų, o ne bumbsėtų. Kai tankiai muši – pradeda ūžti. Ūūūū. Nebebumbsi. O jei bumbsės – bus labai negražu“, – pasakoja Albertas Kisielius.
Jiedu su Sigitu Liobiku tradicinį Velykų būgną muša bene 40 metų. Nuo vaikystės šią pareigą iš savo tėvų perėmę vadokliečiai baiminasi, kad nebus kam jų pakeisti.
„Atsiranda pavienių norinčių mušti: eina pro šoną ir moterys sustoja, pamuša, ir vaikai. Tokių, kurie nuolatinai ir mus jau pavaduotų – juk ir mums nebe jaunystė – kol kas nėra. Na gal atsiras dar“, – nuogąstauja S. Liobikas.
Gali būti karo grobis
Etnografė Daina Snicoriūtė sako, kad Velykų tradicija kitados gaji buvo bene visoje Lietuvoje.
„Būgnas yra signalinis instrumentas, kuris yra skirtas pažadinti, pakelti, pakylėti. Kad tokį būgną mušdavo Velykų rytą anksti saulei tekant, užfiksuoti teko visoje Lietuvoje. Bet tai buvo tik prisiminimas. Mes vis gailėdavomės ekspedicijų metu, kad vis nespėjome pamatyti“, – laiką iki 1994 prisimena buvusi Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotoja.
Šią tradiciją, anot etnografės, Vadokliuose išsaugojo klebonas Vytautas Marozas.
D. Snicoriūtė pasakoja, kad kitados po Didžiojo šeštadienio mišių, kai šventinamas ir vanduo, ir ugnis, bažnyčioje kai kurie žmonės pasilikdavo per visą naktį, giedodavo. Po bažnyčią tuo metu vaikščiodavo persirengėliai, jie tą būgną ir mušdavo, taip žadindami snūduriuojančius giedotojus.
Būgno Vadokliuose atsiradimo istorija nėra nežinoma. „Matot, pats būgnas yra žalvario skardos, labai gražiai sujungti tie lakštai tarpusavyje, o kojos matosi padarytos vietinio kalvio. Nežinome, iš kur jis pas mus atkeliavo, bet galėjo ir kaip karo grobis užsilikti“, – garsiai svarstydamas faktą atskleidžia Vidmantas Skurdelis.
Jis pats prisipažįsta prie būgno mušimo neprisidedantis. Jam malonesni instrumento atnaujinimo darbai.
„Būgnininkas iš manęs prastas. Aš tiktai prieš keletą metų būgną restauravau, – atvirauja jis. – Jis buvo jau pasenęs, apsioksidavęs. Mes jį nuvalėme visą, ir dabar neblogai atrodo, bet gi membraną, odą, reikia keisti. Praeina keletas metų ir susidėvi, pradeda plyšti.“
Membranai naudojama šuns arba seno ožio oda. Dabar Vadoklių būgną gobia septynerių metų amžiaus ožio oda. Jauno gyvulio oda plona – greitai trūksta, o būgnui tenka atlaikyti didelę jėgą, todėl praeina keletas metų ir Vidmantas vėl turi darbo.
„Tai nėra labai paprasta: oda čia ne išdirbta, o apdirbta: nuriebalinta, nuplaukinta ir paruošta Velykų ryto naudojimui, – pasakoja pašnekovas. – Meistrų dabar beveik nebėra, nėra su kuo pasitarti. Ką girdėjome, kaip numanome, tarpusavyje pasitariame ir padarome.“
Ir nuolatiniai būgno mušėjai, ir vadokliečiai džiaugiasi, kad nepaisant karantino, Velykų būgnas bus mušamas, o ilgametė tradicija nebus užmiršta.
„Žinokit, pasakysiu taip, kaip sakė man vienas žmogus: „Jei būgno nemuša, tai Vadokliuose Velykų nėra“. Visas miestelis laukia Velykų, tad ir būgną būtinai mušime laikydamiesi visų apsaugos nuo virusų priemonių“, – akį merkdamas žadėjo D. Butkus. 