Puziniškio muziejuje surengtos Aldonos Ruseckaitės knygos apie Salomėją Nėrį „Padai pilni vinių“ sutiktuvės. Romano kūrimo istoriją, savo atradimus renkant jam medžiagą pasakojo knygos autorė, rašytoja, ilgametė Maironio literatūros muziejaus direktorė A. Ruseckaitė. Prisiminimais dalijosi ir S. Nėries memorialinio muziejaus Palemone įkūrėjas ir pirmasis direktorius Stanislovas Petrauskas, artimai pažinojęs poetės vyrą skulptorių Bernardą Bučą ir vienintelį sūnų Saulių.
Kaip sakė susitikimą organizavusi Puziniškio muziejininkė Irena Lesvinčiūnienė, prasminga, jog knygos apie Salomėją Nėrį sutiktuvės surengtos šviesuolės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės namuose, mat šias abi moteris sieja svarbūs įvykiai: gabius neturtingus vaikus rėmusi Bitė į mokslus išleido Bernardą Bučą, būsimą skulptorių ir poetės vyrą. Iš nuotraukos ant Puziniškio muziejaus sienos žvelgia S. Nėris, įamžinta tais metais, kai abi su Bite dirbo mokytojomis Panevėžio mergaičių gimnazijoje. „Ir man pačiai Puziniškis yra ypatinga vieta – gavusi Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinę premiją pažadėjau sau, kad čia vis apsilankysiu“, – sakė ir A. Ruseckaitė, po renginio nekantriausiems jos kūrybos gerbėjams vis dėlto prisipažinusi, kad knygos apie šviesuolę Bitę jos kūrybiniuose planuose nėra – bent jau kol kas.
Romanų apie Maironį, Žemaitę, Vytautą Mačernį autorė pasakojo, kodėl ėmėsi nagrinėti Salomėjos Nėries asmenybę. Žinojusi, sako rašytoja, kad tai labai bauginantis pasirinkimas – rašyti apie poetę, kuri arba garbinama už talentą, arba nekenčiama už politines pažiūras. Kitų spalvų tarsi nėra, tik juoda arba balta, o juk Salomėja Nėris buvo labai įdomi, prieštaringa, išsilavinusi asmenybė. Daugybę metų, rašydama straipsnius, vesdama ekskursijas, pasakodama apie S. Nėries gyvenimą A. Ruseckaitė sako buvusi gan kategoriška S. Nėries advokatė. Tačiau 2015-aisiais, rengiant poetės 70-ąsias mirties metines, rašytoja sulaukusi priekaišto, kodėl norinti atimti iš S. Nėries pažiūras, įsitikinimus. Išties – ar poetei reikia beatodairiškos gynybos?
Nudirbusi didžiulį darbą – sulig vienu lapeliu perskaičiusi archyvus, prisiminimus, ištyrinėjusi muziejų ekspozicijas, dabar A. Ruseckaitė sako suvokusi, kad S. Nėris tikrai buvusi bolševikinių pažiūrų, Stalino saulės parvežti važiavusi tikrai be prievartos, o iš jaunatviško maksimalizmo ir naivumo trokšdama gero Lietuvai. Vėliau, skausmingai suvokusi tiesą, jau buvo atsidūrusi politiniame voratinklyje, iš kurio ištrūkti nepajėgė, o ir laiko bei jėgų tam nebebuvo – sunkiai susirgusi poetė mirė būdama keturiasdešimties.
„Vargu ar teisinga mums, gyvenantiems taikoje, smerkti juos, pasirinkimus turėjusius daryti karo akivaizdoje, – sakė A. Ruseckaitė. – Galime tik nagrinėti Salomėjos Nėries kūrybą, o ji buvo neabejotinai talentingiausia lietuvių poetė, kalbėti apie pasirinkimų svarbą jaunystėje, apie tų pasirinkimų sukeliamas pasekmes.“
Stanislovas Petrauskas, dirbęs kuriant S. Nėries memorialinį muziejų Palemone, dalijosi prisiminimais apie pažintį su S. Nėries vyru Bernardu Buču ir vieninteliu sūnumi Sauliumi. Skulptoriaus dirbtuvėje praleidęs daug laiko, daugybę kartų važiavęs pas jį prašyti eksponatų muziejui, S. Petrauskas tapo artimu šeimos draugu, net buvo piršliu Sauliaus vestuvėse. „Bernardas buvo labai negreitas perduoti daiktus muziejui, vis sakydavo dar ne laikas, atvažiuok kitą kartą, – S. Petrauskas svarsto, gal taip B. Bučas brangino žmonos atminimą. – Dabar labai gailiuosi, jog niekada nedrįsau paklausti Bernardo, kokie iš tiesų buvo jų santykiai su Salomėja. Dabar, kai nagrinėjame jos gyvenimą, karo metais Maskvoje įvykusią santuoką su Veržbilausku, tokia informacija labai padėtų susidaryti tikresnį poetės asmenybės vaizdą. Mudu kalbėdavome bendromis temomis prie arbatos puodelio ar vyno taurės, tačiau jis niekada neprasitarė, kaip iš tiesų sutarė su žmona. Tai buvo savotiškas tabu. Kita vertus, jei ir būčiau klausęs, vargu ar jis, gerokai vyresnis žmogus, būtų man atsivėręs.“