Panevėžio vyskupo Liongino Virbalo SJ knygos „Šventoji Žemė“ pristatymas į G. Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką sutraukė daugybę žmonių.
Vyskupo pamąstymus apie piligrimystę, knygos parašymo atodangas ir pranešimą „Rytų krikščionys“ lydėjo Dominyko Vyšniausko įvairiais instrumentais atliekama muzika, kurianti tolimų kraštų nuotaikas.
„Piligrimystė yra ne žodžiai, ne vaizdai, o patirtis, įspūdis. Labiausiai tą perteikti gali muzika, tai, ką ji sužadina mumyse. Pristatyme nesinori kalbėti apie knygą, kurią visi gali paskaityti, o norisi kalbėti apie žmones, kurie gyvena tame krašte, kur gyveno Jėzus, plačiąja prasme – visuose Artimuosiuose Rytuose, apie mūsų brolius – Rytų krikščionis, apie kuriuos mes ne tiek jau daug žinome“, – sakė vyskupas.
Vyskupo teigimu, svarbiausia yra žmonės, nes be jų nebūtų, kas išsaugoja tas vietas. Jie meldžiasi, išlaiko tradicijas. Ne tik Izraelyje, Palestinoje, bet ir Sirijoje, Jordanijoje, Turkijoje, Egipte, Irake. Ten gyvenantys krikščionys kitaip atrodo, kitaip meldžiasi ir apeigos kitokios, todėl daugeliui gali kilti klausimas, kaip jie ten atsirado.
„Dėka apaštalų, kuriuos Jėzus pasiunčia į visą pasaulį, prisakydamas jiems eiti ir krikštyti vardan Dievo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Ir jie keliauja. O tuometinis pasaulis, kuris buvo suvokiamas apaštalams tais laikais, buvo Viduržemio jūros pasaulis. Egiptas, Tigro ir Eufrato tarpupis. 300-aisiais metais čia jau įsikuria daugybė krikščionių bendruomenių. Tai buvo persekiojimų metai. Nepaisant to, Turkijos, Egipto teritorijoje, Afrikoje pirmiausia plito krikščionybė, o ne Europoje. Ten, kur buvo didieji metropoliai, atsirasdavo krikščionybės centrai. Roma, Aleksandrija, Konstantinopolis. Kiekviename tame centre krikščionybė įgauna unikalių savybių“, – daug žinių susirinkusiems pateikė vyskupas, vėliau detaliai supažindinęs su šiandienos krikščionybės situacija Rytų šalyse.
Kalbėdamas apie piligrimystę, remdamasis Abraomo, Mozės, pirmųjų krikščionių ir vėlesnių laikų piligrimų kelionėmis, vyskupas besiklausančius atvedė į Šventąją žemę – į žemiškąją Jėzaus tėvynę, Naujojo testamento atsiradimo, Dievo prisilietimo ir įsikūnijimo žemę. Pasak knygos autoriaus, ta žemė, kur kalnai, karštis, akmenys, dykumos, ten ir žmonės su savo dainomis, savo gyvenimu yra kitokie.
Vyskupo nuomone, kiekvienas aplankęs Šventąją žemę patiria panašius įspūdžius. Kai skaitai Šventą Raštą, randi vietovių, į kurias keliavo Jėzus, pavadinimus – Kafarnaumąs, Nazaretas, Jeruzalė, viskas skamba abstrakčiai. Tačiau, kai nuvyksti, viskas pasidaro aišku. Viskas, ką skaitai Šventame Rašte, tampa tikra.
„Ne veltui visais laikais tūkstančiai maldininkų keliavo aplankyti Jėzaus gyvenimą ir darbus menančių vietų. Tačiau kelionė į Šventąją Žemę, kaip dažnai vadinama Palestina, yra reikšminga ir dėl kitos priežasties. Dievas prabyla į žmogų Šventajame Rašte užrašyto Apreiškimo žodžiais. Prabėgo tūkstantmečiai nuo tos dienos, kai įkvėptas autorius nubrėžė paskutinę Šventraščio raidę. Per tą laiką žemės veidas ne kartą keitėsi. Tačiau apsilankymas vietovėse, kuriose vyko Šventraščio minimi įvykiai, gali daug ką atskleisti. Ne veltui sakoma, kad Jėzaus gyvenimą pasakoja penkios evangelijos. Keturias gali rasti užrašytas knygose, o penktąją – Palestinos žemėje. Tam, kas ją skaito, atsiveria ir kitų keturių aprašytas pasaulis. Pažinimas vietos, kurioje įvyko vienas ar kitas Šventojo Rašto pasakojamas įvykis, padeda suvokti, kad jis paliečia ir mus“, – teigia vyskupas Lionginas Virbalas SJ.
Pasak vyskupo, piligrimystė padeda išjudėti į geografinę, fizinę kelionę, tačiau kartu kažką palieki tam, kad galėtum sutikti, ko tikėjaisi. Piligrimystės kelionėje į Šventąją žemę, kurią galima sulyginti su ilga Jėzaus kelione, atsiveria dvasia.
„Reikia, kad šalia būtų kitas žmogus ir smagu dalintis vienam su kitu patyrimu, išgyvenimu, įspūdžiu. Tuo, kas prakalbino ten lankantis. Prakalbinti gali ta pati aplinka, žemė, kur Jeruzalė, kur Betliejus, kur Galilėjos ežeras, kur Nazaretas. Visa tai, ką pamatai eidamas, važiuodamas, dairydamasis. Kiekviena labai konkreti vieta, prie kurios širdžiai prisiliesti taip miela, kaip atsisėsti ant slenksčio, ant kurio sėdėjai vaikystėje“, – kalbėjo vyskupas.
Knyga „Šventoji Žemė“ yra dvasinis ir geografinis kelionės vadovas, padedantis keliauti po kraštą, kuriame sukauptas tūkstantmečių paveldas, o dabartis neįtikėtinai sudėtinga. Kaip suvaldyti tą įspūdžių ir informacijos srautą? Kaip išsaugoti tai, kas sužinota ir patirta? Geras kelionės vadovas padeda pasirengti kelionei, lydi jos metu, padeda atgaivinti atsiminimus grįžus.
Vyskupas Lionginas Virbalas SJ Šventąją Žemę pradėjo yra apkeliavęs ne vieną kartą. Todėl šis vadovas sieja ir asmeninę patirtį, ir istorines žinias, ir praktinius patarimus. Knyga gausiai iliustruota fotografijomis, žemėlapiais, schemomis.
Vyskupas dėkojo G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekai, suteikiančiai galimybę rengti įvairius renginius, kelionių renginių organizatoriui „Quo vadis LT“, kurio organizuotose kelionėse patyrė daug įspūdžių, ir Dominykui Vyšniauskui, savo muzika padėjusiam pajusti tolimo krašto dvasią.
Piligriminių kelionių organizatorius „Quo Vadis LT“ atstovės pristatė keliones po Šventąją Žemę, kuriose tarsi atgyja Šventasis Raštas. Pasak jų, piligriminės kelionės suburia bendruomenes, kurioms suteikia labai stiprią patirtį ir pasaulio pažinimą. „Quo Vadis LT“ duoda galimybę visiems keliauti į piligrimines keliones.
Dėkodamas už įdomų knygos „Šventoji Žemė“ pristatymą, už pranešimo „Rytų krikščionys“ įžvalgas miesto vicemeras Petras Luomanas kalbėjo apie prieštaras ir tiesos paieškas Palestinoje, apie tai, kad Dievas yra vienas, tik skirtingi jo garbinimo būdai.
Renginį vedusi bibliotekos darbuotoja Albina Saladūnaitė susirinkusius paprašė prisiminti neseniai Anapilin iškeliavusį kunigą Vaclovą Aliulį, knygų autorių, tikrą lietuvių kalbos riterį, redagavusį Šv. Raštą.