Viešoje erdvėje pasklido žinia, kad Panevėžio merui Ryčiui Račkauskui prokuratūra prašo pratęsti nušalinimo terminą nuo mero pareigų. Iš šalies žiūrint, tai dar kartą patvirtina įspūdį, kad šis procesas gali turėti politinį atspalvį. Tyrimas, kuris panašu vykdomas labai vangiai, lyg ir neturėtų būti pretekstu izoliuoti tiesiogiai žmonių išrinktą merą ir neleisti jam dirbti panevėžiečių labui.
Kaip rašo pats R. Račkauskas feisbuke, šis prokuratūros prašymas teismui pratęsti nušalinimą nuo pareigų vėl pateiktas, nors per tris praėjusius mėnesius nebuvo atliekami absoliučiai jokie procesiniai veiksmai jo atžvilgiu ir jam nebuvo pateikti kokie nors jo kaltės įrodymai.
Ar tikrai tai teisingiausias kelias? Pasvarstykime ir pabandykime kartu suvokti reiškinius, vykstančius šalia mūsų.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, Valstybė yra vienintelė institucija, galinti naudoti jėgą. Jėga gali būti naudojama tik valstybės saugumui ir teritoriniam vientisumui užtikrinti, bendrajam gėriui apginti ir jį saugoti. Tačiau Valstybė nėra kažkokia abstrakcija, Valstybė – tai jos valdžios institucijos, teisėsaugos ir teisėtvarkos struktūros, valstybės pareigūnai.
Dažnai rodome pirštais į Ukrainą – kokia ji korumpuota ir kokią įtaką joje turi oligarchai, kurie yra aukščiau įstatymo ir net Konstitucijos. Tačiau ir Lietuva nėra teisingumo idealas ar valstybė, kurioje institucijos yra nepriklausomos nuo įtakingų asmenybių norų ar partinių interesų. Ne veltui Lietuva vadinama „švogerių valstybe“ – joje iš tikrųjų per pažintis galima daug pasiekti. Ir kartais atrodo, kad be pažinčių negalima pasiekti visiškai nieko.
Vienai ar kitai grupuotei – politinei ar verslo – neįtikusį politiką yra gan lengva „suvirškinti”, pasinaudojus pažintimis ir ant jo „paleidus” represines struktūras. Į jų tinklus pakliuvęs pilietis, verslininkas ar politikas, lengvai neišsipainios. Nebent jis turi ne mažiau aukštai sėdinčių užtarėjų nei jo oponentai. Tada ir būdamas tikrai kaltas gali sausas išlipti iš balos. O štai neturintis įtakingų draugų bus nuteistas ir nesant kaltės. Nebūtinai teismo nuteistas. Juk politiko svarbiausias kapitalas yra jo reputacija, o reputaciją galima sugriauti net nesant kaltės.
Viena antraštė, pakartota kelių žiniasklaidos priemonių, gali tapti politiniu mirties nuosprendžiu. Ir tam nereikia nei teismo, nei prokurorų. Ypač kai šalyje taip paplitusi nuostata, jog visi politikai „yra vagys“. Tariamai sugautas dar vienas „vagis“ tik patvirtina šį išankstinį „žinojimą“.
STT turėtų atstovauti viešąjį interesą ir ginti piliečius bei visuomenę nuo pareigūnų ir valdininkų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, kovoti su korupcija ir netapti politinių interesų įrankiu. Tačiau STT, kaip ir visos panašios organizacijos, yra dviašmenis kardas. Jis gali ir turi smogti kaltiesiems, bet jis taip pat gali būti panaudotas susidoroti ir su politiniais priešininkais.
Ypač tai tinka provincijoje, kur visi vienas kitą pažįs-ta, ir kur politiniai bei asmeniniai interesai yra labiau susipynę nei Vilniuje. Kai kada mūsų provincijos primena nepriklausomas feodalines karalystes – Vilnius sau, o provincijos sau. Ten dažnokai „savieji” laimi konkursus, atnešančius materialią naudą vienai ar kitai „savai“ firmai. Ten susitarus su „savais“ pareigūnais gali būti pašalintas vienas ar kitas neįtikęs politikas. Netvirtinu, kad Panevėžio mero R. Račkausko atvejis yra būtent toks, bet yra nemaža tikimybė, jog taip galėjo įvykti.
Padėtį dar labiau komplikuoja tai, kad vienas politikas iš Panevėžio – mero R. Račkausko nedraugas – neseniai vadovavo miesto STT, o konservatoriai – taip pat įkvepiami politikų iš Vilniaus – siekia susigrąžinti valdžią mieste. Panevėžys tampa beveik „gyvačių lizdu“, kur nebeaišku, kas su kuo kariauja. Panašu, jog visi su visais, o prizas – mero kėdė. R. Račkauskas anksčiau tikriausiai nesunkiai būtų tuos rinkimus laimėjęs, dabar gi visiškai neaišku, kas pagaus žuvį šiame drumzliname vandenyje.
Žmogų sunaikinti daug nereikia. Kalbame ne apie fizinį sunaikinimą, bet apie verslininko ar politiko reputacijos sugriovimą. Nežinau, kokius žingsnius turėtų žengti kad ir Panevėžio meras R. Račkauskas, kad įrodytų, jog visi jam mesti įtarimai yra nepagrįsti. Tyrimas vyksta, – sako pareigūnai, – jis gali būti platus, suprask – gali tęstis ilgai. Ir iki metų pabaigos, ir iki kitais metais vyksiančių merų rinkimų.
Taigi, laukite, mere, kol teisme galėsite įrodyti savo nekaltumą. Kita vertus, tikrai ne-daug žmonių atidžiai seka žiniasklaidą bei gilinasi į visas vadinamųjų skandalų smulkmenas. Dauguma skaito antraštes arba pradinę informaciją, pavyzdžiui, kad tas ar anas buvo kaip nusikaltėlis vedžiojamas STT darbuotojų. Viešos sulaikymo akcijos masėms yra tokios įspūdingos, kad realybe mažai kas domisi, tiesa tampa mažai reikšminga. Eilinio piliečio galvoje tas įvaizdis lieka ilgam ir jį labai sunku ištrinti. Juk nesideginsi ant laužo, norėdamas įrodyti savo nekaltumą.
Todėl savo veikimo pasekmes turėtų suvokti ir STT pareigūnai, lengva ranka rengiantys viešas sulaikymo akcijas ir iš esmės tokiu būdu nuteisiantys žmogų dar iki teismo.
Apie žmogaus teises ar elementarią pagarbą žmogaus orumui nėra net kalbos. Lietuvoje tokių bylų kaip Panevėžio mero buvo ne viena. Tendencija aiški: labai mažai įtariamųjų palyginus su atliktų tyrimų skaičiumi yra nuteista. Tačiau reputacijų sugriauta daug. Nori nenori kyla klausimas: ar tie, kurie tokius tyrimus užsako, inicijuoja, laimina, vykdo, apkaltindami žmones, kurių kaltės vėliau teismas neįžvelgia ir jie yra išteisinami – ar tie pareigūnai neturi atsakyti už savo veiksmus?
Atsakyti teisine tvarka. Juk būtų logiška ir teisinga išsiaiškinti, kas tokius niekur nenuvedusius tyrimus inicijavo, o gal ir juos užsakė. Jei kažkam bus leista būti valstybe valstybėje, pažeidžiant įstatymą nebaudžiamiems naudotis jėgos struktūromis savo asmeniniams ar grupiniams interesams tenkinti, su politiniais oponentais susidoroti, tai reikš tik viena – mūsų Lietuvoje galioja džiunglių įstatymai, o auka gali tapti bet kuris, ypač tas, kuris neturi labai rimtų užtarėjų ar pakankamai įtakingų pažinčių, ar labai daug pinigų.
Bet tai jau yra platesnis ir vienas esminių žmogaus teisių, o ir Nepriklausomos Lietuvos Valstybės santykio su savo Valstybės piliečiais klausimas.
JP už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė.