Nepaneigiama, kad tobulėti yra žmogiškoji prigimtis. Ir logiškai mąstant sunku su tuo nesutikti, juk gyvename pasaulyje, kur kiekvieną dieną sukuriama nauja kompozicija, atrandama nauja technologija, parašomas naujas straipsnis. Na kitaip tariant – mūsų visuomenė juda rekordiškai greitai. Atrodo, kad internetinės socialinės erdvės mums labai padeda sekti šitą informacijos srautą, tačiau mano nuomone vis dažniau pastebimas akivaizdus atvirkštinis poveikis.
Šis interneto amžius turi paradoksalią problemą – kai mus informacija gali pasiekti lengviausiai – mes prieš ją užsibarikaduojame stipriausia siena. Kitaip tariant – socialinės medijos tampa nepalankių nuomonių barikadas. Didžiulis informacijos srautas iš kurio mes surenkame tik sau priimtinas dalis, mus tenkinančią informaciją. Tai akivaizdžiai uždaras ir tikrai toli nuo tobulėjimo procesas.
Kad būtų aišku: kuo daugiau mes renkamės mus informaciškai tenkinančią medžiagą, tuo labiau socialinės medijos svetainė mums rekomenduos panašią, neprieštaraujančią pasirinkimams informaciją. Tai yra gyvenimą lengvinantis ir, rodos, nežalingas procesas, jeigu vartotojas mėgsta fantastika ir jam tinklalapis rekomenduoja perskaityti Žiulio Verno kūrinius.
Tikriausiai daugelis mūsų su jais užaugome, kūryba, palietusi daugelį yra universali, todėl ir pasiūla, logiškai mąstant, tiks daugeliui vartotojų. Bet problema atsiranda, kada tarp mus tenkinančios buitinės ar kultūrinės informacijos atsiranda politiškos medžiagos. Nepastebimai nuo tada mes turime nuomonę apie politinį klausimą ir toliau sekame informaciją, kuri tik tvirtina mūsų nuomonę.
Tarkime, jeigu palaikai tradicinės šeimos politiką ir nesi susipažinęs su svariais už ir prieš klausimo argumentais, abejotina ar tavo informacijos sraute bus daug pozityvių nuomonių apie LGBT teises. Štai šiame taške, kai mus pasiekia tik vienos pažiūros informacija – vyksta radikalizacija.
Radikalizacija kelia grėsmę, kad asmuo, esantis kitoje ekrano pusėje ir atsisakantis susipažinti su kito žmogaus pažiūromis, visų pirmą matomas kaip priešas, o ne žmogus palaikantis skirtingas idėjas.
Įsivaizduoti, jog pasaulis padalytas į draugus ir priešus yra vaizdas primenantis urvažmogius, kurie nuolat kapstosi dėl aštriausio akmens, ruošdamiesi kariauti su kitomis gentimis. Toks mąstymas priveda prie iškreiptos problemos sprendimo tvarkos. Prioritetas tampa sustabdyti oponentų siūlymus, o pati problema dažnai net lieka neiškeliama, svariai neišdiskutuojama.
Puikus pavyzdys tam yra Jungtinėse Valstijose aštuonerių metų prasitęsusi respublikonų kritika sveikatos apsaugos sistemai „Obamacare“. Blokavo, burbuliavo, ėmėsi visų priemonių, jog šis aktas būtų nugalabytas. Tačiau, atėjus respublikonų eilei įvykdyti savo sveikatos apsaugos planus, pasirodė, kad jie tai ir niekados neturėjo savo sprendimo. Prioritetas – sustabdyti demokratą prezidentą, o piliečių gyvenimo kokybė tik pašalinė auka.
Mums svarbiau su kuo diskutuojame, nei ką oponentai turi pasiūlyti. Ginčuose vis labiau remiamės kurioje pusėje esame, nei argumentų svarumu, o dažnai atsisakome pripažinti oponentų argumentų svarumą vien dėlto, kad pripažint sau, jog mūsų argumentai mažiau svarūs, tiesiog negalime. Įsivaizduojame, kad neįmanoma produktyviai diskutuoti tarp dviejų žmonių palaikančių skirtingas pozicijas. Susiraukiame, išspjauname mintinai išmoktus argumentus ir neturime jokio susidomėjimo ką pasakys oponentas. Nes mes juk žinome geriau.
Radikalizuotas genties mąstymas, matyt, yra didžiausias priešas mūsų visuomenei. Kad ir kaip sudėtinga, turime prisiimti atsakomybę išklausyti skirtingų pažiūrų žmones. Svarstyti idėją, kurią nebūtinai turime priimti kaip tiesą – galbūt vienintelis būdas, kaip galime išlikti racionalūs ir netapti savo įsitikinimų vergais. Interneto erdvė galimai visiems laikams pakeitė kaip mes bendraujame tarpusavyje, tačiau kol turėsime realius, atvirus pokalbius, tol ir mūsų protai liks atviri. Mes lavinsime save ir savo aplinką tik tuomet, kai turėsime daugiau nei vieną atsakymą. Dėl to turime tausoti diskusijų kultūrą, kuri, atrodo, iškeičiama į dviejų pusių minčių išrėkimą.
Negalime sveiku protu sakyti, kad esame informuoti, jeigu turime tik vieną ar kelis labai panašaus būdo informacijos šaltinius. Interneto erdvėje teks priimti sunkų iššūkį – atsispirti viliojimų medijos, kuri nuolat patvirtina mūsų nuomonę. O realybėje – priimti skirtingų požiūrius ne kaip šaukimus į karo lauką, o kaip progą išbandyti savo nuomonių tvirtumą.
Progą susitikti realioms diskusijoms Panevėžyje turėsime liepos 28-ąją, Senvagės saloje pirmąkart vyksiančiame Panevėžio diskusijų festivalyje „Žiūrėk“ nuoširdžiai kviečiu dalyvauti ir susitikti.
Renginiai kaip šis, kurie sukaupia mus ties regiono diskusija, yra puiki proga užmiršti savo pasiskirstymus, prarasti gentišką mąstymą ir siekti aukštesnio tikslo nei vienas kito minčių susidorojimo. Tobulėjimas yra žmogiška prigimtis, bet kartais patys šį tobulėjimą stabdome.
JP už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė.