Jau prabėgo 77 metai nuo 1941 birželio 14-osios pirmųjų trėmimų nakties. Nakties, kupinos begalinio skausmo, aimanų, nerimo ir nevilties. Bet mums, vyresnės kartos žmonėms, atrodo, kad tai vyko ne taip senai. Nežinau kaip paaiškinti, kad mūsų mažai tautai teko žemės lopinėlis šalia šalies, kurioje vyravo sveiku protu nesuvokiami dalykai.
Ar tai lemtis, ar tai Dievo valia?
Ta šalis, Sovietų Sąjunga, kuri viešai deklaravo laisvę, lygybę ir brolybę, siuntė į pragaro mašiną šimtus tūkstančių Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių, tarp kurių besilaukiančios motinos, mažamečiai vaikai. Nepakeliamos sąlygos gyvuliniuose vagonuose, kelionė į nežinią palaužė ne vieną tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Taigi, šiuo atveju žodyje gedulas sutelpa nesuskaičiuojama daugybė žmonių kančių, ašarų, netekčių, prarastų gyvybių.
Simboliška, kad ši diena pavadinta Gedulo ir vilties diena. Kiekvienas iš mūsų gyvename turėdami vienokią ar kitokią viltį, o žodis gedulas apjungia mus visus į vieną bendrą viltį, kad tai daugiau nepasikartos.
Altajaus, Krasnojarsko, Irkutsko sritys, Lenos žiotys, Laptevų jūra – tai vietovės, nuklotos mūsų tautiečių kaulais, atgulusiais amžinam poilsiui.
Garbė ir šlovė Misija Sibiras dalyviams, kurie savo entuziazmo dėka tvarko mūsų tautiečių kapus net ir atokiausiose Sibiro taigose.
Bėga metai, nulūžta nuo laiko sutrūnyję mediniai kryžiai, bet nepalūžta mūsų viltis naujam saugesniam gyvenimui be smurto, prievartos ir kančių.
Viešpatie, kada išauš ši diena, tepasiunčia saulutė pro taigos tankmę nors po vieną mažą spindulėlį ant mūsų tautiečių kapų, tesušildo jų amžino poilsio vietą. Meldžiu Tave, Viešpatie, kad mūsų senelių, motinų ir tėvų, brolių ir seserų bei kūdikių vėlės būtų nuolatinėje Tavo globoje.
Apgaubkime pagarba, dėmesiu ir begaline žmogiškąja meile ir šalia mūsų esančius tremtinius.