Astrologai sako, kad pasitikti Geltonąjį Žemės Šunį vertėtų ne bet kaip – norint pelnyti jo palankumą, reikės šiek tiek pasistengti ir bent truputėli dėmesio skirti šiems keturkojams.
Astrologų siūlymai nebūtinai teisingi
Šunų augintojams turbūt nėra sudėtinga pelnyti savo šunų prielankumą – vienas kitas skanėstas tikrai visada į naudą. O jei žmogus neturi tokio augintinio, dar prieš sutinkant Naujuosius metus reikėtų pašerti valkataujančius šunis arba aplankyti juos gyvūnų prieglaudoje. Jei šunų bijote ir nenorite su jais pernelyg artimo kontakto, galite tiesiog paaukoti pinigų prieglaudoms arba nusiųsti dovanų.
„Jei norite padaryti dar geresnį darbą, priglauskite benamį šunį, – tai užtikrins sėkmingus 2018 metus“, – įsitikinę astrologai. Tačiau tokiai nuomonei pritaria ne visi. Maženiuose įkurto veislyno „Mano Maženis“ veisėja Dalia Pledienė siūlo labai atsargiai ir atsakingai žiūrėti į astrologų siūlymus namuose turėti augintinį ir perspėja, kad prieš įsigyjant šunį, reikia pirmiausia apgalvoti, ar tikrai visi šeimos nariai to nori. Gal šeimoje yra kas alergiškas, gal kas paniškai bijo šunų? Būtina apsvarstyti, ar galėsite pasivaikščiojimui su šuniuku kasdien skirti po 1–2 valandas, nes bet kokios veislės šuniui fizinis aktyvumas yra būtinas. Ar nebus šuo visą dieną paliktas vienas?
„Šunis ne tik maitinti reikia, bet ir šukuoti, karpyti nagus, nuvesti pas veterinarą. Be to, šuo – ne mados reikalas, kaip pavyzdžiui šiuo metu ant bangos jokšyrų terjerai. Mados šunims labiau pakenkia nei padeda. Atsiradus tam tikros veislės didesniam poreikiui, gimsta nauja proga „verslininkams“, aš juos vadinu daugintojais, užsidirbti – prasideda nelegalus veisimas, veisiant nebežiūrima į šuns amžių, sveikatą, veisiami giminaičiai, dėl to labiausiai nukenčia ne kas kitas, o šunys“, – teigia D. Pledienė.
Miesto vaikas apsigyveno kaime
Dalia gimė ir užaugo Panevėžyje. Kaimas buvo tik pas tetą vaiko vasaros atostogoms. Be to, ji niekada negalvojo, kad gyvens kaime ir save vadino miesto žmogumi. Viskas buvo po ranka – darbas, parduotuvės ir visi patogumai. Bet vieną vakarą atsitiktinai vartydama skelbimų laikraštį pradėjo žiūrėti, kas kokias sodybas ir namus pardavinėja, kokios kainos.
„Užkliuvo vienas skelbimas – mano dabartinio namo. Galvojau, kodėl nenusipirkus – bus vasarai sodyba. Prasidėjo remontai, ilgėlesni pasibuvimai kaime, daržai, kol vieną dieną pasakiau sau – aš čia noriu gyventi, nebenoriu miesto asfalto. Susirinkau daiktus ir apsigyvenau Maženiuose. Nė už ką nekeisčiau kaimo į miestą“, – sako D. Pledienė.
Ir priduria: „Kur kaimas, ten turi būti ir šuo.“
Dar būdama vaikas Dalia vesdavosi gatvėje rastus šunis namo. Draugių visi šunys buvo išmyluoti, o pas tetą kaime jei kas pasigesdavo Dalios, žinodavo, kur ieškoti.
„Pamenu, vasarodama kaime buvau dingusi ilgam laikui. Visur manęs ieškojo. Kol kažkam kilo įtarimas prie būdos gulintis šuo. Kodėl jis neina į būdą? Pasirodo, aš kaip tik ten netyčia buvau užsnūdusi. Dar dabar prisimenu to šuns vardą – Vilčikas. Toks didelis ir piktas. Mama neleisdavo prie jo net artintis. Labai norėjau turėti savo šuniuką ir kiek daug man reikėjo prašyti, kad leistų turėti bent vieną augintinį. Netekusi kantrybės mama pasakė – tu parsineši, tu ir žiūrėsi. Parsinešiau greitai – dar mažą, cypiantį pūkuotą kamuoliuką. Naktimis, kad necyptų, čiūčiuodavau mažylį, o ryte į mokyklą. Tada man buvo dešimt metų. Nuo to laiko prie manęs visada būdavo šunys“, – pasakojo Dalia.
Be šunų namai būtų tušti
Veisėja prisimena, kad pirmas veislinis rimtas šuo buvo mitelšnauceris. Tai buvo 1991 metai, kuomet populiariausios veislės buvo vokiečių aviganis ar kolis.
„Gal tą veislę įsimylėjau praeidama pro kaimynų namus, ten už tvoros lakstydavo ryzenšnauceris, vis sustodavau, pakalbindavau. Sau pasakiau – ir aš noriu tokio šuns. Tada dar gyvenau bute, teko pasirinkti mažesnę veislę – mitelšnaucerių barzdotą kalytę Airą. Lietuvoje jų dar mažai buvo. Nuo jos ir prasidėjo mano susipažinimas su parodomis, veisimu, turėjau net vieną vadą. Meile šiais gyvūnais užkrėčiau ir savo drauges, ir gimines“, – sako veisėja.
Prieš trylika metų Dalios namuose atsirado ir pirmoji juoda cvergšnaucerė Faja. Nuo jos prasidėjo Dalios kaip veisėjos veikla. Veislynas oficialiai įregistruotas 2009 metais. Prasidėjo važinėjimas po parodas. 2007 metais gimė cvergšnaucerių pirmoji vada, iš kurios Dalia pasiliko vieną kalytę. Su ja moteris apvažiavo ne vieną Europos miestą ir parodas. O kur vienas ar du šnauceriai, atsiras vietos ir dar keliems šnauceriukams. Šiuo metu pas Dalią gyvena net septyni cvergšnauceriai ir vienas Flamandų buvjė veislės šuo.
Nuo vaikystės keturkojų apsupta Dalia sako, kad be šunų savo gyvenimo ji nebeįsivaizduojanti: „Be jų namai būtų tušti. Šuo daugiau parodo meilės ir džiaugsmo nei žmogus, nesvarbu kokios nuotaikos šiuo metu būtume, jis geras psichologas. Šunys visada laimingi matydami savo šeimininką, net jei ir kelioms minutėms jį paliktume vieną, šuo žmogų sutiks lig būtų nematęs visą amžinybę. Šunys savo šeimininkus priverčia sportuoti, daugiau būti gamtoje ir atveria kelius į naujas pažintis.“
Beribis šnaucerio entuziazmas
Cvergšnauceriai, arba kitaip vadinami miniatiūriniai šnauceriai, kadaise buvo nuostabūs žiurkininkai, o šiandien tapo kone tobuliausiais draugužiais. Jie ramūs, lengvai dresuojami, nelinkę kandžiotis, gerai sutaria su vaikais ir kitais šunimis, apie svečius praneša skardžiu lojimu. Mielai pritampa prie šeimos gyvenimo. Įdomu tai, kad cvergšnauceris – pats mažiausias tarnybinis šuo. Jis sėkmingai dirba muitinėse, dalyvauja sportinėse dresavimo, šunų vikrumo (adžiliti) varžybose. Geras sargas namie ir sodyboje. Cvergšnauceris pasižymi medžiotojo instinktu, jis nepraleis progos pagauti graužiką. Šios veislės šuniui vedlys nereikalingas, jis pats randa išeitį iš bet kokios situacijos, kiekvieną kartą nustebindamas, nes randa vis naujus sprendimus.
Todėl šunis galima apibendrinti kaip išradingus, savarankiškus ir imlius. Cvergšnaucerio charakteris – judrus ir pasižymintis didele ištverme. Jis drąsus iki beprotybės, pasitikintis savimi ir bebaimis. Cvergšnauceris ne peštukas, bet už save pakovos. Su šios veislės šuniuku linksma ir patogu keliauti, jis nesudaro keblumų kelionėje. Cvergšnauceris skirtas atviriems, geriems, linksmiems žmonėms. Jei jūs nuobodus, flegmatiškais – tai ne jūsų šuo.