Smurtas artimoje aplinkoje yra pandemija, kuri padaro ypač daug žalos ir jį patiriančiam žmogui, ir visai visuomenei. Intymaus partnerio ir seksualinis smurtas yra dažniausiai pasitaikančios prievartos formos prieš moteris ir mergaites visame pasaulyje. Jaunesnių nei 45 metų amžiaus moterų grupėje ši prievarta sukelia sunkesnes pasekmes sveikatai ir tampa dažnesne ankstyvos mirties priežastimi nei kiti rizikos veiksniai, įskaitant rūkymą, nutukimą, aukštą kraujospūdį ar didelį cholesterolio kiekį.
Lietuva nėra išimtis. Skaičiuojama, kad fizinį ar seksualinį smurto bent kartą per savo gyvenimą patiria kas trečia moteris, o mergaitės beveik 5 kartus dažniau tampa seksualinės prievartos aukomis nei berniukai. Todėl nebesiginčijama, kad smurtas, vykstantis už uždarų durų, yra nusikaltimas, kurį svarbu veiksmingai užkardyti. Tačiau mūsų nuomonė apie tai, kam atitenka pagrindinė atsakomybė užtikrinant proceso sklandumą, nėra tokia vieninga. Logiška būtų manyti, kad kovos su bet kokiu nusikaltimu funkcija turi atitekti teisėsaugos sistemai. Kai kalbama apie vagystes, korupciją ar viešosios tvarkos pažeidimus, to niekas nemėgina neigti. Tačiau prabilus apie smurtą artimoje aplinkoje mąstymo logika pakinta ir atsakomybę siekiama užkrauti nukentėjusiesiems.
Vasarą Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakymu atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad esame linkę kaltinti smurtą patyrusius asmenis ir toliau skleisti nepagrįstus mitus. Tarkim, nuostatai, kad moteris, jei nori, visada gali nutraukti santykius su smurtautoju ir išsiskirti su smurtaujančiu vyru pritaria 85 proc. respondentų (89 proc. vyrų ir 81 proc. moterų). Tačiau realybėje, smurtas, persekiojimai, šantažas dažnai nesibaigia įvykus oficialioms skyrybos ar kaip kitaip nutraukus santykius. Tiesa ta, kad rizika būti sužalotai ar nužudytai gerokai išauga, jei mėginama atsiriboti nuo agresoriaus. Tik jis sprendžia, kada nutraukti persekiojimą, o tokią nuomonę gali paveikti nebent griežtos poveikio priemonės.
Tačiau kas antras Lietuvos gyventojas mano, kad vyrų smurtą patyrusios moterys žino, į kokius santykius veliasi (51 proc.), taigi iš esmės turėtų prisiimti atsakomybę dėl patirtos prievartos, kaltindamos vyrus dėl smurto, linkusios „sutirštinti spalvas“ (53 proc.) ir pačios dažnai išprovokuoja tokį elgesį (53 proc.).
Kai tokios nuostatos vyrauja visuomenėje, smurtą išgyvenusioms moterims ypač sunku atsiskleisti ir kreiptis pagalbos, nes aplinkiniai (šeimos narių, dragų, kolegų, o kartais ir specialistų asmenyje) patvirtindami smurtautojo diegiamą požiūrį, kad dėl visko kalta ji pati, iš esmės palaiko jo pusę.
Atsakymus įvertinus iš lyčių perspektyvos matyti dar viena tendencija. Vyrai gerokai labiau nei moterys linkę pritarti smurtautojo elgesį pateisinančioms nuostatoms. Požiūriui, kad vyrų smurtą patyrusios moterys žino, į kokius santykius veliasi pritarė 62 proc. vyrų ir 41 proc. moterų (šios nuostatos nepalaikė 54 proc. moterų ir tik 27 proc. vyrų). Kad kaltindamos vyrus dėl smurto, moterys linkusios „sutirštinti spalvas“ manė 69 proc. vyrų ir 40 proc. moterų. Požiūris, kad moterys pačios dažnai išprovokuoja smurtą buvo būdingas 68 proc. vyrų ir 39 proc. moterų (jo nepalaikė 56 proc. moterų ir tik 18 proc. vyrų). Visi šie duomenys rodo, kad romantizuotas vyro-gynėjo įvaizdis neatitinka tikrovės. 6-9 iš dešimties vyrų linkę kaltinti pačias smurtą patyrusias moteris, o kai kurie net mano, kad joms tai patinka.
Teiginiui, kad dalis moterų mėgsta, kai prieš jas naudojamas smurtas pritarė kas trečias (34 proc.) apklausoje dalyvavęs vyras ir kas penkta (20 proc.) moteris. Taigi galima teigti, kad 4 iš 10 apklausoje dalyvavusių respondentų linkę abejoti nukentėjusių moterų istorijomis ir padeda smurtautojams išsisukti nuo visuomenės pasmerkimo bei atsakomybės, visą ją perkeldami ant nukentėjusiosios pečių.
Matant šias tendencijas netenka stebėtis, kad nuolatinę įtampą ir smurto baimę išgyvenantis asmuo delsia kreiptis pagalbos tol, kol pasekmės tampa ypač žiaurios – ne taip paprasta surasti žmogų Lietuvoje, kuri(s) pasirengęs padėti. Todėl užuot abejoję prievartą artimoje aplinkoje išgyvenusios moters sprendimais, kritikos strėles turėtume nukreipti į smurtautoją – tai jis pažeidžia įstatymus, žaloja gyvenimus, atneša didelius nuostolius visuomenei. „Bausti, negalima pasigailėti“ turėtų būti jam skirtas nuosprendis, o nukentėjusiam asmeniui siunčiamoje žinutėje kablelį reikia statyti kitur.
Margarita Jankauskaitė yra lyčių lygybės ekspertė. Trečiadienį ji atvyksta į Panevėžį ir su vietos specialistais dalyvaus diskusijoje apie smurtą šeimoje – kaip mažinti jo mastą ir tinkamai apsaugoti aukas. Prieš diskusiją bus rodomas filmas „Mūšiai už uždarų durų“. Renginys prasideda 17.30 val., kino centre „Garsas“. Įėjimas laisvas.
