Ar mes bendraujame su savo kaimynais? Ar pasisveikiname su jais, kai susitinkame? Paskutiniu metu susiduriame su augančiu socialiniu abejingumu. Nuo seno sakoma, kad geras kaimynas – didelė laimė, o jei kaimynystė nenusiseka, gyvenimas gali ir apkarsti. Geri kaimyniški santykiai, kuriuos su giliu atodūsiu mena mūsų senoliai, tampa vis aktualesni ir reikalingesni nesutarimų ir prieštaravimų draskomoje šiandieninėje visuomenėje.
Tam ir buvo sugalvota Europos kaimynų diena – renginys, skirtas skatinti bendravimą ir socialinį solidarumą. Žmonės raginami tiesiog savo kieme, gatvėje ar sode suruošti nedidelę šventę. Kaimynų diena švenčiama gegužės mėnesį, bet Vadokliuose kaimynai nusprendė švęsti liepos ar rugpjūčio mėnesį. Ir toks susitikimas jau tampa kasmetiniu.
Suruošti tokią šventę ilgai brendo Eugenijos Juškienės ir Vidmanto Skurdenio galvoje. Prieš trejus metus įvyko pirmasis kaimynų susitikimas brolių Vygando ir Rimanto Vasiliauskų tėvų sodyboje. Ta proga sodyboje buvo pastatytas Rūpintojėlis. Antras susitikimas vyko už Kapėsio upelio, tam Vygandas ir Rimantas pastatė tiltą, kuris sujungė Kapėsio krantus.
Trečiasis susitikimas šiemet vyko Lieporių gatvėje. Vidmantas Skurdenis savo sodyboje pastatė koplytstulpį. Gerai praleisti laiko susirinko ne tik suaugusieji, bet ir mažieji kaimynai. Kaimynų vakaras prasidėjo koplytstulpio šventinimu. Jį pašventino Vadoklių Šv. Jėzaus Širdies parapijos klebonas Ričardas Banys. Į susitikimus yra kviečiami ir tie žmonės, kurie jau daugelį metų negyvena Vadoklių miestelyje, bet į jį sugrįžta.
„Kaimynai – tai kur kas geriau nei seifinės spynos ar šešios eilės spygliuotos vielos priešais jūsų duris. Taip kad baikime gyventi atsiskyrėlių gyvenimus ir susipažinkime su savo kaimynais. Susipažinkite ne formaliai, o iš širdies. Atsiminkite, o dar geriau užsirašykite ir duokite saviškį telefono numerį, kad ištikus bėdai galėtų kaimynai padėti. Palaikykime gerus santykius su kaimynais. Kaimynai – tai universali saugumo priemonė, o kartais ne tik saugumo, bet ir išsigelbėjimo visais gyvenimo atvejais“, – skambėjo žodžiai iš renginio vedėjos Vaidos Isiūnaitės lūpų.
Dalyvius linksmino Vidmantas Skurdenis, virkdydamas armoniką. Dainos skambėjo net ir lietui pliaupiant. Kaimyniškai įsitaisę prie bendro savo susineštų vaišių stalo, bendravo, klausėsi vieni kitiems skirtų linkėjimų, gavo padėkas už praeitus metus, naujai atėjusieji gavo sutikimo raštus, žaidė žaidimus… Vaikai šventėje irgi nenuobodžiavo. Specialiai jiems buvo pastatytas batutas, laukė siurprizai. Nurimus lietui visi sukosi šokio sūkuryje.
Kaip pastebėjo vienas Liepų gatvės gyventojas, šiuolaikiniai žmonės per daug užsidarę, susvetimėję, neretai skundžiasi, kad trūksta laiko. Paaiškino, kad seni žmonės jaunystėje nepritrūkdavo laiko aplankyti gimines, susitikus su kaimynais pabendrauti, vertingą knygą paskaityti, ilgėliau pabūti gamtoje. Prieškario Lietuvoje buvo įsigalėjęs gražus paprotys vienas kitam patalkinti, ypač kaime, kur darbų sėkmė dažnai priklauso nuo gamtos sąlygų. Talkos ne tik padėdavo laiku įveikti sunkesnius, ilgai trunkančius ar neatidėliotinus darbus, bet ir suartindavo žmones, sustiprindavo draugiškumą.
Nuo savęs norėčiau palinkėti ir toliau sėkmingai puoselėti šį gražų bendruomeniškumo jausmą, kuomet visos iniciatyvos vyksta ne iš reikalo ir per prievartą, o džiaugiantis jomis. Jūsų draugiškumas – pavyzdys kitiems. Tai yra tik jūsų vienų renginys, nes patys jį kuriate. Vienybės ir toliau rengiant kaimynų dienas!
