Per dešimtmetį nacionalinė aplinkos tvarkymo akcija „Darom“ pritraukia vis daugiau savanorių, įvairių bendruomenių narių, nevyriausybinių organizacijų, valstybinių institucijų. Piliečiai puikiai supranta, kad už tai, kaip jaučiamės, kokioje aplinkoje gyvename, ar ryte žengę žingsnį nuo namų slenksčio užminsime šiukšlę, ar tvarkingą veją, esame atsakingi visų pirma patys. Mes visi. Ir niekas kitas.
Drąsiai galiu pasakyti, jog per tą patį dešimtmetį mačiau kaip proporcingai priešingai viena kreivė kilo, o kita leidosi. Kasmet vis didėjo susidomėjusių ir savanorių akcijos „Darom“ žmonių ratas, o besidominčių valstybės valdymu ir savivaldos reikalais, aktyviai organizavimu bei valdymu užsiimančių piliečių skaičius mažėjo.
Dėl įvairiuose rinkimuose vis neateinančių rinkėjų politikai ir visuomenės veikėjai šalies gyventojus kaltina nepilietiškumu, nors būtent akcijos „Darom“ masiškumas parodo, kad lietuviai yra pilietiški ir atsakingi. Kaltinti piliečius, kad patys politikai, partijos per rinkimus nesugeba pasiūlyti patrauklių, žmonėms lengvai suprantamų ir priimtinų idėjų, yra begėdiška.
Manau, kad turime į bendruomenes bei jų veiklą žvelgti kitu rakursu. Akcija „Darom“ įrodo, jog bendruomeniškumas turi didžiulį potencialą. Išvalę savo požiūri nuo stereotipinių šiukšlių, pamatysime, jog per bendruomenes žmonės praktiškai, t. y. per konkrečią veiklą įsitraukia ir į valstybės valdymą. Tas pats akcijos „Darom“ pavyzdys rodo, jog ši pelno nesiekianti ir mus vienijanti idėja valstybei sutaupo ne vieną šimtą tūkstančių eurų. Tačiau tie patys piliečiai sulaukia bjaurių kaltinimų, esą patys kalti, jog mažai domisi politika, nedalyvauja rinkimuose, rūpinasi tik savo kailiu.
Nieko panašaus! Pirmoje akcijoje „Darom“ dalyvavo apie 3 tūkstančiai švarinimosi entuziastų. Po metų – jau 70 tūkstančių. 2010-aisiais – 100 tūkstančių. Dar po metų – 150 tūkstančių ir 210 tūkstančių kitais metais. 2013-aisiais aktyvumas kiek sumažėjo iki 150 tūkstančių, tačiau po metų vėl siekė 200 tūkstančių, o 2015-aisiais pasiekė naują rekordą – akcija pritraukė 250 tūkstančių aktyvių žmonių. Pernai jų padaugėjo dar dešimčia tūkstančių.
Pilietiškos akcijos populiarumo augimo tempai milžiniški. O kiek padaugėjo piliečių, ateinančių prie balsadėžių per Savivaldybių tarybų, Seimo, prezidento rinkimus, per referendumus, rinkimus į Europos parlamentą?
Per kiekvienus Seimo arba prezidento rinkimus susirenka apie 50 procentų rinkėjų, per Savivaldos – apie 40 procentų. Aktyvumas keliais procentais svyruoja, tačiau tai esmės nekeičia. Rinkimai po rinkimų, o situacija nesikeičia.
Sakoma, kad stovėjimas vietoje yra žingsnis atgal. Ir dėl to kalti yra ne piliečiai, o naujų kelių neieškantys politikai, nesugebantys pasimokyti iš sėkmingų žmones telkiančių akcijų pavyzdžių. Priešingai, siekdamos valdžios ir dėl to besiriejančios partijos, korupcijos skandalai, neūkiškas valstybės institucijų požiūris į savo darbą ne telkia, o skaldo pilietiškus žmones. Juk jeigu valstybės įstaigose dirbtų taip nusiteikę žmonės, kaip „Darom“ ar kitų judėjimų organizatoriai, kokių neįtikėtinų rezultatų pasiektume.