Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras pavasarį pasitinka premjera – dviejų dalių juodąja komedija „Chefecas arba visi nori gyventi“. Į teatro sceną šiuolaikinio Izraelio dramaturgo ir režisieriaus Chanocho Levino (1943-1999) pjesę perkelia režisierius Paulius Ignatavičius.
Spektaklyje užimti dviejų kartų aktoriai. Tai Panevėžio žiūrovų pasiilgti ir pripažinti scenos grandai – Rimantas Teresas, Ligita Kondrotaitė ir Albinas Kėleris bei Julius Tamošiūnas, Almantas Vaišnys, viduriniosios kartos aktoriai Donatas Kalkauskas ir Vita Šiaučiūnaitė, jauniausieji, bebaigią vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Veltos ir Vytauto Anužių kurse – Goda Simonaitytė, Akvilė Vitkūnaitė, Tauras Junevičius ir kviestinis aktorius Tadas Gryn. Pastarasis kartu su panevėžiečiu D. Kalkausku spektaklyje kuria pagrindinį Chefeco vaidmenį.
Spektakliui muziką kūrė iš Panevėžio kilusi kompozitorė Elena Šataitė.
Premjerą bus galima žiūrėti kovo 13, 14 ir 28 dienomis.
Scenoje gyvenimo peripetijos
Prieš premjerą režisierius P. Ignatavičius aiškino, kodėl pasirinko statyti dramaturgo Ch. Levino pjesę „Chefecas arba visi nori gyventi“. „Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad šio dramaturgo parašyti kūriniai nebuvo statyti Lietuvoje“, – pabrėžė spektaklio režisierius.
Pasak P. Ignatavičiaus, patyčios ir savižudybės – dvi didelės ir aktualios temos Lietuvoje. „Šios temos susijungia ir komedijoje „Chefecas arba visi nori gyventi“. Kodėl žmonės dažnai išsirenka silpnesnį, iš kurio galima pasityčioti, ir jaučiasi laimingesni, matydami, kad jų artimas yra nelaimingas? Kodėl mes savo laimę dažnai matuojame pagal kito nelaimę? Kodėl į savižudžius dažnai žiūrima su dideliu gailesčiu, taip skatinant aukos vaidmens išvešėjimą, bet neieškoma būdų, kaip sustiprinti šių žmonių dvasią, sutvirtinant jų stuburą ir pareiškiant gan nemalonią tiesą, kad jų savižudybė globaliame kontekste nieko nereiškia. Kad tai – tik jų didelio egocentrizmo, egoizmo ir susireikšminimo išraiška?“, – ieško atsakymo į problematiškus klausimus spektaklio režisierius.
Ieško atsakymų
Pirmą kartą Panevėžio dramos teatre statantis spektaklį režisierius P. Ignatavičius sako, kad šiuo spektakliu ieško atsakymų į klausimus, kas yra mūsų taip siekiama laimė, kuri yra tikrojo, visaverčio gyvenimo pagrindas? Kada mes siekdami savo laimės tampame pernelyg reikšmingi patys sau ir pamirštame apie kitą, artimą, kuris yra šalia ir laukia nors menkiausio mūsų dėmesio.
„Manau, tai geriausiai apibūdina spektaklio mintį: visi nori būti dėmesio centre ir dėl to yra labai nelaimingi. Visi nori gyventi – ir tie, kurie tyčiojasi, manydami, kad jų laimės pagrindas yra kito nelaimė, ir tie, kurie žudosi. Pastarieji gal net labiausiai iš visų nori gyventi“, – svarsto P. Ignatavičius ir priduria: „Spektaklis neduoda atsakymų, ką reikėtų daryti, kad kitas žmogus mums būtų tiek pat svarbus kiek ir mes patys esame svarbus sau. Bet jis iškelia daug klausimų ir problemų, o žiūrovas pats turi rasti atsakymus. Norisi žiūrovą priversti mąstyti, kad negalima būti centru apie kurį sukasi visas pasaulis.“
Mažai žinomas
Spektaklio režisierius turi atsakymą, kodėl jį sudomino šiuolaikinio Izraelio dramaturgo ir režisieriaus Ch. Levino, mažai kam Lietuvoje žinomo, pjesė. Anot P. Ignatavičiaus, pirmiausiai pamatė Ch. Levino spektaklį, pastatytą lenkų, įrašytą į DVD. „Tai ką pamačiau patiko ir sudomino. Pasidomėjau šiuo autoriumi. Pasirodo, kad neseniai miręs Levinas – garsus ir populiarus Izraelio dramaturgas, rašytojas. Rusų kalba perskaičiau „Chefecą“ ir pradėjau ieškoti, kas išverstų į lietuvių kalbą. Tą padarė Olga Lempert (šiuo metu gyvena Izraelyje). Tai pirmas šio autoriaus ir šios ironiškos, liūdnai graudžios komedijos pastatymas ir pristatymas Lietuvoje. Autorius pjesę parašė 1972 metais“, – kalbėjo prieš premjerą režisierius.
Dirbo komanda
Prieš spektaklio premjerą aktoriai juokavo, kad juodąją komediją pradėti rodyti penktadienį ir dar 13-ą dieną kaip tik pats tinkamiausias laikas. Tačiau aktorius R. Teresas prisipažino, kad pjesė iš aktorių reikalauja didelės koncentracijos. „Tai kas vyksta pjesė nėra kasdieniška, bet tai vyksta. Kai pirmą kartą perskaičiau pjesę, ji sužavėjo savo tikslumu. Tai vyksta pastaruosius metus net ir mano gyvenime. Kada gali save realizuoti, o svarbiausia kad tai gali realizuoti ne su bet kuo. Esu dėkingas režisieriui už tą galimybę realizuoti save, dirbti su partneriais, už suteiktą šansą dirbti šioje pjesėje“, – džiaugėsi R. Teresas ir negailėjo pagyrų režisieriui P. Ignatavičiui: „Jis (režisierius) labai intelektualus. Be to, jis yra stabilios psichikos, o dirbti su stabilios psichikos žmogumi yra fantastika.“
Darbu spektaklyje džiaugėsi ir aktorė L. Kondrotaitė. „Labai džiaugiuosi, kad spektaklyje užimti jaunieji aktoriai. Nesvarbu ar vaidmuo didelis, ar mažas. Tai jų pirmas vaidmuo profesionalioje scenoje. Nekalbu apie jų studentiškus darbus. Prisimenu savo pirmąjį išėjimą į sceną. Labai patiko repeticijų atmosfera. Ji buvo kūrybiška. O teatre ir yra svarbiausia, kaip jaučiasi kūrybinė trupė užimta spektaklyje“, – sakė scenos grandė L. Kondrotaitė.
Puikia darbine atmosfera džiaugėsi ir kviestinis aktorius T. Gryn. „Nesijaučiu išskirtinis. Tai yra darbas su kolegomis. Nėra svarbu, ar tai būtų Panevėžio aktoriai, ar kito miesto. Beje, pirmą kartą dirbu praktiškai neišeidamas iš teatro. Čia ir repetuoju, čia ir gyvenu. Tokia patirtis taip pat yra įdomi. Savotiškai augu. Galiu geriau įsijausti į vaidmenį. Niekas neblaško dėmesio“, – aiškino T. Gryn.
Spektakliu džiaugėsi ir jaunieji aktoriai: A. Vitkūnaitė, G. Simonaitytė ir T. Junevičius. Jie teigė, kad nesijaučia išskirti. „Nesvarbu, kad esame jauni ir turime mažiau sceninės patirties. Spektaklyje esame komanda. Senieji aktoriai neparodo, kad esame mažesni. Jie laiko mus lygiais sau. Palaiko mus ir patarimų suteikia. Juk norime padaryti vieną bendrą darbą“, – atviravo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai ir kvietė panevėžiečius žiūrėti naująjį spektaklį.
Apie autorių bei pjesę
Izraelio dramaturgas ir režisierius Chanochas Levinas (1943-1999) buvo vienas originaliausių ir novatoriškiausių savo kartos rašytojų. Nors jis gerai pažįstamas Izraelio kultūros kontekste, nepaisant vis didėjančio Ch. Levino kūrybos analizių ir nagrinėjimo srauto, – tik keli jo darbai yra pasiekiami už Izraelio ribų. Ch. Levino, kaip menininko, siekis buvo nuolat kritikuoti Izraelio visuomenę ir jos konformistines ideologijas, tuo pačiu paliečiant egzistencinius gyvenimo ir mirties klausimus. Jo pjesės yra persmelktos juodojo humoro ir nihilistinės egzistencialistinės nuotaikos, lyg per padidinamąjį stiklą parodomos absurdiškiausios, silpniausios ir tuo pačiu tokios bendražmogiškos žmogaus sielos vietos.
Mirtis tema dažna Ch. Levino pjesėse. Ne išimtis ir pjesė „Chefecas arba visi nori gyventi“, kurioje pagrindinio personažo mirtis tampa ką tik ištekėjusios merginos būsimo gerovės gyvenimo pagrindu. Ch. Levino personažų motyvai smurtui dažnai būna iracionalūs, bet kartu tokie bendražmogiški. Pjesėje juntamas gana nihilistinis, ciniškas ir ironiškas požiūris į savižudybę. Šis įvykis tampa visų pjesės personažų geidžiamu spektakliu, atskleidžiančiu slapčiausią žmogaus ydą – troškimą būti laimingu tik matant kito nelaimę.