Šiais metais 75-erių metų jubiliejų minintis buvęs ilgametis laikraščio „Tėvynė“ redaktorius, žurnalistas, rašytojas Algimantas Kaminskas kūrybinės mūzos dar nepaleido. Pirmadienį Panevėžyje Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premijos laureatas rašytojos vardu pavadintoje miesto bibliotekoje vyksiančiame poemos „Kiemas“ pristatyme žada tekstus renginio dalyviams skaityti pats ir dar pasidalyti memuarais iš kiemo, kuriame užaugo.
Šiandien „Tėvynei“ sukanka 57-eri, o rytoj jos buvusiam ilgamečiam redaktoriui Algimantui Kaminskui – 75-eri.
Knygą išleisti – didelis darbas
Algimantas Kaminskas – 33 knygų autorius. Rašo ir eiliuotus, ir prozos kūrinius. Spaudoje rašo nuo 1956 m., daugiausia kaimo tematika. Nuo 1982 metų yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
„Dar ir šį sausį buvo pagavęs įkvėpimas. Parašiau daugiau nei 100 eilėraščių, iš jų atrinkau gal 70, – atvirauja rašytojas. – Dar yra parengtos keturios knygos, tačiau išleisti knygą – prabanga. Sudėtingiausia rasti tam finansavimo.“
Naujausioje poemoje „Kiemas“ A. Kaminskas rašo apie Kybartų burmistro žmonos name gyvenusius žmones. Šimto puslapių su aštuoniais atitolėjimais dvieiliu rimavimu parengtas tekstas, anot autoriaus, yra be pretenzijų į modernizmą, be pretenzijų į novatoriškumą. Tai tiesiog pokalbis su to kiemo gyventojais. Jis pats tame kieme, viename iš keturių palėpėje buvusių kambarių, iki pilnametystės su motina bei seserimi ir gyveno.
„Dabar ten likęs tik šulinys toje vietoje. Tik plynas laukas liko. Tiesa, netoliese stūkso naujas namas, jau nauji šeimininkai. Bet mūsų namo jau nėra“, – pasakoja pašnekovas.
Praėjusią savaitę viešėjęs gimtajame krašte A. Kaminskas susitiko buvusius kaimynus, klasiokus, jubiliejaus proga pristatė naująją knygą, apkabino 1960 metais sodintą beržą.
„Jau ir rankų nebepakanka jį apglėbti“, – šypsosi buvęs „Tėvynės“ redaktorius.
Paklaustas, ar kūrybinė mūza dažnai jį aplanko, rašytojas pripažįsta, kad per prievartą poezijos nesukursi. Štai sausį įkvėpimas buvo pagavęs, o vėliau jo kaip nebūta. Rašant proza galima nusistatyti laiką dienoje, kiek jo kūrybai skirsi, o štai su poezija visai kitaip.
Žurnalistika pasirinko jį
Pašnekovas šypsosi ir prasitaria, kad mokykloje ne taip gerai sekėsi matematika, geografija, geometrija, o štai literatūra nekeldavo didelių problemų.
„Rinktis tai, kam nejauti prielankumo, niekaip nepavyko. Taip ir atsitiko, kad įstojau į žurnalistiką“, – prisimena A. Kaminskas.
A. Kaminskas 1973–1975 metais buvo Kėdainių rajono laikraščio „Tarybinis kelias“ korektorius, korespondentas, 1980–1984 m. – Kėdainių rajono laikraščio „Tarybinis kelias“ redaktoriaus pavaduotojas. 1984–2008 m. – Panevėžio rajono laikraščio „Tėvynė“ vyr. redaktorius. 1990 metais įsteigė leidyklą „Tėvynė“.
Pašnekovas pripažįsta, kad išėjęs į pensiją laikraščių beveik nevarto. Pasižiūri žinias, sporto kanalus, tačiau rašytinė žiniasklaida jam atrodo jau kiek per greita.
„Pamenu istoriją, įvykusią Raguvoje. Motina buvo apkaltinta uždusinusi savo vaiką. Visi apie tai rašė, visi kalbėjo, kaltino motiną… Mes tuo kartu nieko nepublikavome. Po teismo ekspertizės paaiškėjo, kad kūdikis jau gimė negyvas. Žmogaus gyvenimas apkartintas, o vėliau juk niekas dėl to neatsiprašo“, – apgailestauja žurnalistikos profesionalas.
Vis dėlto žurnalistinis darbas A. Kaminską džiugino. Jis per daugiau nei penkiasdešimt darbo metų parengė gausybę publicistinių straipsnių, interviu, informacinių tekstų labai įvairiomis temomis.
Negaili jis ir patarimų jauniems rašantiesiems.
„Žurnalistas turi bręsti, jis amžinai jaunas negali būti. Jis turi kuo daugiau žinoti ir kuo daugiau tikrinti faktus. Ir žurnalistas negali skubėti. Žurnalistas ne giljotina, negali smogti neapskaičiavęs“, – sako buvęs redaktorius.
Nekartotų nieko
„Pirmąjį eilėraštį parašiau būdamas trylikos metų – nė nenujausdamas, kur lendu, neįtardamas, kaip giliai visam gyvenimui įklimpsiu. Tą eilėraštį išsaugojau – jis, kaip ir kiti tuo metu parašyti, paprastas, primityvus. Aš su savo kūryba tuomet buvau tiesiog molio gabalas – iki tol, kol iš to molio atsirado plytos, daug reikėjo minkyti, lipdyti, degti“, – sako keliolikos poezijos knygų autorius.
Jo kelias į skaitytojų mintis ir širdis prasidėjo su pirmuoju išspausdintu eilėraščiu „Komjaunimo tiesoje“ 1967 metais, vėliau 1975-aisiais išleista pirmąja eilėraščių knyga „Laiko atodangos“.
Labiausiai įsimintinas pašnekovui buvo pirmosios knygos pasirodymas, kurią parengti jam padėjo rašytojas Marcelijus Martinaitis.
„Pusę metų dirbome ties knygos išleidimu. Esu jam labai dėkingas. Jis buvo tyliai reiklus žmogus“, – prisimena A. Kaminskas.
Vėliau pašnekovas vieną po kitos leido kitus savo kūrinius. Knygų publikavimu daugiausia rūpindavosi pats. Bene labiausiai A. Kaminskas tapo žinomas prieš kiek daugiau nei trisdešimt penkerius metus išleidęs knygą „Kėdainių kronikos“. Istorinė publicistinė kronikų poema buvo rašoma, kai Kėdainiai – miestas, kuriame autorius tuo metu gyveno ir dirbo rajono laikraščio redaktoriaus pavaduotoju, – minėjo 600 metų sukaktį.
„Knygos – vienas iš didžiausią išliekamąją vertę turinčių reiškinių“, – įsitikinęs A. Kaminskas.
Nepaisant visų gerų akimirkų, nė vienos dienos iš savo 75-erių gyvenimo metų jis nenorėtų kartoti. Anot jo – kiekviena diena ypatinga, kiekviena savaip svarbi ir dėl to nepakartojama.