Žinomo aktoriaus ir laidų vedėjo dukra K. Siaurusaitytė: „Pavarde nei pasiklosi, nei išsimiegosi“

AutoriusIGNAS JANELIŪNASFotoRIMVYDAS ANČEREVIČIUS
K. Siaurusaitytė.

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro režisierė Kotryna Siaurusaitytė jau šio mėnesio pradžioje pristatė naująjį savo kūrinį – vienos dalies impersiją „Apsiaustas“ pagal ukrainiečių kilmės rusų klasiką Nikolajų Gogolį. Jaunoji režisierė šiuo kūriniu norėjo žmonėms pasakyti tai, jog visa, kas svarbiausia, yra šalia mūsų, pasiekiama ranka.

Kotryna šiuo patarimu gyvenime vadovaujasi ir pati, o tai jai leidžia ne tik sėkmingai pristatyti naujus meninius šedevrus didžiosiose scenose, bet ir atrasti naujas kūrybines idėjas, slypinčias įprastoje kasdienybėje.

Smagiausi vaikystės atsiminimai – teatre

Kaip pasakoja jaunoji J. Miltinio dramos teatro režisierė K. Siaurusaitytė, vaikystėje jai teko praleisti nemažai laiko teatre, o būtent ten įgytos patirtys ir sukeltos įvairiausios emocijos leido nenukrypti niekur kitur, o būtent sekti tėčio, žymiojo Lietuvos aktoriaus ir laidų vedėjo Džiugo Siaurusaičio, pėdomis.

„Vaikystėje nemažai laiko praleisdavau teatre. Lig šiol prisimenu tą kvapą, dulkes ir dainas iš puikių vaikiškų spektaklių, pamenu teatro bufetą, kuriame dirbo nuostabios bufetininkės bei, svarbiausia, darbščius, kuriančius žmones, kurie tada man atrodė tokie gražūs ir ypatingi! Žinoma, tokie jie ne tik atrodė, tačiau yra ir dabar. Būdama maža puikiai tarp jų jausdavausi, tad tapti visos šios aplinkos dalimi panorau taip pat. Kai buvau penkerių, suvaidinau vieną mažą epizodinį lakūnės vaidmenį Jono Vaitkaus pagal Jono Meko pjesę režisuotame spektaklyje „Pati pradžios pradžia“.

Tai buvo mano pirmasis išėjimas į sceną. Tą keistą užburiantį jausmą – begalinį jaudulį – su džiaugsmu ir nostalgija prisimenu iki šiol. Nuo tada galvojau, kad užaugusi noriu būti aktore, lankiau teatro būrelį. Tačiau po dar kiek laiko, būdama devintoje klasėje, supratau, kad man kur kas įdomiau ne veikti, bet stebėti, mizanscenuoti, tarsi ,,dėlioti puzlę“, galvoti ir mąstyti apie visumą, bendrą vaizdą. Viskas gavosi visai natūraliai, jog dar besimokydama gimnazijoje pradėjau svarstyti apie teatro režisūrą“, – prisiminimais ir tuometinėmis paauglystės įžvalgomis dalinasi Kotryna.

K. Siaurusaitytė.

Mergina teigia, jog vaikystėje neišsiskyrė begaliniu judrumu ar noru visus būrelius išbandyti nuosekliai, kaip kiti bendraamžiai, taip siekiant atrasti save: „Vaikystėje buvau gana uždara ir kukli, tad tuo metu pasaulį ir jame gyvenančius žmones daugiausia pažinau per knygas ir kiną. Knygos ir filmai – šios dvi veiklos iki šiol yra mano hobiai ir pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai“, – sako mergina.

Mokymasis iki paryčių ir įgytos neeilinės patirtys

Kaip teigia pati Kotryna, baigus Vilniaus Užupio gimnaziją, o iškart po baigimo, įstojus į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją, į Teatro režisūros specialybę, laukė ne vieni smagūs metai, pilni ne tik nuoseklaus mokymosi, tačiau ir kūrybinio įkvėpimo paieškų, besilankant spektakliuose, skaitant knygas, iki paryčių su draugais žiūrint filmus ar linksminantis, o tada skubant į ankstyvas rytines teorines paskaitas.

„Teatro režisūros studijų laikotarpis buvo vienas įsimintiniausių ir gražiausių mano gyvenime. Turėjau puikius bendrakursius, vieni kitus palaikydavome, sirgdavome, kad pasisektų kitam, nebuvo nei konkurencijos jausmo, nei apskritai tokios sąvokos, buvome kaip vienas tvirtas kumštis. Su daugeliu jų palaikome gerus ryšius iki šiol. Po paskaitų darydavome kino vakarus, eidavome į spektaklius, dalindavomės muzika, knygomis, mintimis, sėdėdavom iki paryčių ruošdamiesi teorinėms paskaitoms. Ką matydavom, sutikdavom, perskaitydavom, pažindavom – visas žinias ir patirtis su kaupu sėmėme į save. Gyvenom taip, kaip mokėjom ir galėjom tuo metu geriausiai. Jaunatvišką maksimalizmą nukreipėm ir į specialybės paskaitas, į kurias žiūrėjome rimtai ir su atsakomybe, nes buvome išmokyti, kad norint būti savo amato meistru, reikia daug ir ilgai dirbti“, – su šypsena veide įvairiausius kylančius prisiminimus pasakoja K. Siaurusaitytė.

K. Siaurusaitytė.

Mergina teigia, kad nors Lietuvos teatro ir muzikos akademijos dėstytojai ir kiti specialistai puikiai pažinojo ir iki šiol prisimena jos tėvelį D. Siaurusaitį, kažkokių nuolaidų ar išimčių studijų metu vien dėl to, kad ji yra žymaus aktoriaus dukra, nedarydavo: „Pavarde nei pasiklosi, nei išsimiegosi. Jau vaikystės laikais tą puikiai pastebėjau, o ir dabar drąsiai galiu teigti, kad žmonės eina į spektaklius ne dėl kažkokios pavardės, kuri jiems daugiau ar mažiau yra žinoma, tačiau būtent dėl paties kūrinio. Darbai kalba patys už save, o visada ir norisi, kad jie prabiltų garsiai ir aiškiai“, – šypsosi jaunoji režisierė.

Darbas teatre – pilnas įvairiausių emocijų

K. Siaurusaitytė tikina, jog nėra konkrečių priežasčių, kodėl būdama grynakrauje vilniete, ji persikėlė gyventi ir dirbti į Panevėžį. Tačiau dėl šio pasirinkimo nei kiek nesigaili ir džiaugiasi suteikta galimybe tobulėti bei dirbti su puikiais žmonėmis J. Miltinio dramos teatre.

„Juozo Miltinio dramos teatre dirba labai simpatiški žmonės, saviti, charakteringi, su sava istorija. Teatre daug gyvo bendravimo, šurmulio, pokalbių – tai labai žavu. Yra nemažai į teatrą atvykstančių kūrėjų, tad būtent ir šiuo metu asistuoju prie netrukus viešumą pasieksiančios premjeros – Arturo Bumšteino statyto vokalinio performanso, pavadinimu ,,Big Pharma“. Teatre dirbančių žmonių, aplinkybių, emocijų pastovi kaita neleidžia sėdėti vietoje ir sustingti, tuomet iš tikrųjų junti, kad kvėpuoji. Kiekvienas naujas spektaklis, prie kurio dirbu, man būna kaip iššūkis ir asmeninis pasiekimas nepaisant sulaukto rezultato“, – atvirauja K. Siaurusaitytė.

K. Siaurusaitytė.

Anot J. Miltinio dramos teatro režisierės, „menininkus gelbsti jau vien tai, jog jiems privalu palaikyti minties formą. Negalima sau leisti užmigti, turi nuolat save papildyti naujos idėjomis, energija. Paskutiniu metu tiek teatro, tiek kino pasaulyje labai daug pokyčių, tad pastebi ir save galvojant, jog turi kelti save už ausų tam, kad sukurtum ką nors kitokio, unikalaus“.

Miglotos ateities vizijos

Baigdama pokalbį Kotryna sako, jog nežino, kur ir kokie tolimesni vėjai ją nuneš kūrybiniame kelyje, tačiau apie tai dėl užduočių gausos ir trykštančio džiugesio dirbant nuostabiame kolektyve per daug šiuo metu ir nesistengia galvoti.

„Man patinka tai, ką darau, tai, kuo dabar gyvenu. Tai, mano nuomone, ir yra svarbiausia. Kol tai, ką darau, skatina mane vis keistis, kelti klausimus ir sužinoti vis ką nors nauja, tol jaučiu, kad esu savo stichijoje ir savo vietoje. Jaučiu, kad esu ten, kur ir turiu būti tuo metu“, – apie esamą situaciją ir požiūrį į mylimą darbą atsiliepia Kotryna.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.


PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Projekte „Lietuvos balsas. Kartos“ – duetas iš Raguvos

confident-noyce

Metų jaunimo lyderis R. Urbonas: „Visada svarbu dirbti ne tik dėl savęs“

confident-noyce

Metų panevėžietė I. Tamošiūnienė: „Kas daug daro, daug ir padaro“

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau