19 C
Panevėžys
Penktadienis, 14 rugpjūčio, 2020

Žodis Šventų Velykų karantine proga

G. Jankūnas.

Man šiose Velykose ir šiame pavasaryje iš galvos niekaip neišeina Viešpaties Jėzaus palyginimas apie sėjėją. Ar prisimenate? Antai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant dalis grūdų nukrito palei kelią, kiti – į uolėtą dirvą, kiti tarp erškėčių, o dar kiti – į gerą dirvą, kurie ir davė gausų derlių (plg. Mk 4, 3–20). Kodėl šis palyginimas?! Ogi todėl, kad nepaisant dabartinės nelengvos ir daug kam neįprastos mūsų gyvenimo situacijos, Viešpaties Evangelijos žinia nepraranda nei savo reikšmingumo, nei savo jėgos. Juk pavasaris – sėjos metas, o Velykos – atnaujinto gyvenimo su Viešpačiu ir Viešpatyje diena.

Sėjėjo palyginime svarbiausia ne pats sėjėjas, net ne sėkla, svarbiausia – dirva. Neverta abejoti dieviškojo Sėjėjo taurumu ir gerumu, neverta abejoti jo sėjamo Evangelijos mokymo sėklos kokybe, tačiau dirva – čia jau kitas reikalas. Dirva nepažįsta jokio karantino ir jokių išorės suvaržymų, nes ta dirva – tai kiekvieno iš mūsų širdies žemė. Ir ši širdies žemė, į kurią Sėjėjas nori pasėti dieviškojo gyvenimo ir meilės sėklą, visada yra ten, kur esame mes: namuose, darbe, ligoninėje, kelionėje, karantine ar kalėjime. Žmogumi tapusio Dievo, Jo žemiškojo gyvenimo pavyzdžio ir mokymo sėkla, Jo Prisikėlimo Evangelija trokšta ir gali būti pasėta tik mūsų širdžių dirvoje.

Taigi, mielieji, noriu kad išgirstumėte, kokia svarbi mums ir Dievui yra mūsų širdžių žemė. O ji, pasirodo, gali būti ir būna visokia. Vienų – kieta kaip kelias, kaip padas, kaip stiklo ar ledo siena, į kurią atsitrenkus atšoka bet kokia sėkla, bet koks žodis ar žinia. Dažniausiai tai nuoskaudos, pykčio, baimės, užsigavimo, įsižeidimo ir abejingumo kietumas. Dėl įvairiausių gyvenimo aplinkybių surambėjusi ir užkietėjusi, suakmenėjusi širdis. Ūkininkai pasakytų – reikia nemažo įdirbio, daug vargo įdėti, ne vieną padargą sulaužyti, kol tokia žemė tampa tinkama auginimui. Ir Viešpats tai žino! Jis pačiais įvairiausiais būdais mėgina mūsų akmeninę širdį pakeisti į kūninę širdį (plg. Ez 36, 26). Tam panaudodamas net savo kančią ir kryžių, kaip chirurgo instrumentą, atverti įsisenėjusią ir skaudančią žaizdą, kad tokiu, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, nešvelniu būdu dovanotų mums išgydymą.

Yra širdžių, kurios yra tarsi jau suskilęs akmuo ar uola. Jų tam tikruose užkaboriuose, tam tikru kampu sėjant, iš tam tikros pusės priėjus – galima kai ką pasėti. Bet rizikinga, nes trūksta tikrosios žemės ir gelmės, trūksta tikėjimo ir pasitikėjimo tuo, kad meilė galingesnė už mirtį, tiesa už melą, atleidimas už neapykantą. Kaip dažnai tokie žmonės tikėjimo entuziazmo pagauti ir kalba, ir eina, ir daro, iki tol… kol nepradeda pūsti priešingas vėjas, iki tol, kol kas nors išdrįsta pasakyti kokią pastabą ar kritiką, iki tol, kol vėl ir vėl užgaunama jų trapi savivertė ar puikybė. Ir tada – vėl tamsa, juoduma, neviltis, tylūs priekaištai, o tikėjimo džiaugsmą pakeičia kitus ir save teisiančio „teisuolio“ mina, laidotuvių veidas, apie kurį krikščionių tarpe su švelniu liūdesiu kalba popiežius Pranciškus savo programiniame dokumente Evangelii gaudium (plg. 10). Čia ir vėl Viešpats ateina su savo kantrybe ir kviečia, ant kitų galvos, žaizdų ir kojų išliejus tarnaujančios ir gailestingosios meilės balzamą, uždengti savo ir jų nuodėmių gausybę (plg. 1 Pt 4, 8).

Yra ir dar kitokia širdžių žemė – lengvai bet ką auginanti: ir Evangelijos, ir šio pasaulio vilčių, ir svajonių sėklą. Bet tokioje žemėje, kur auga viskas, kartu gali augti ir bet kas, jeigu nebus kritiško, vertybinio, apmąstyto atsirinkimo ir pasirinkimo. Tokioje žemėje – tai yra širdyje – gerus dalykus labai lengvai ir greitai gali užgožti nesibaigiančių troškimų, rūpesčių, pomėgių, virstančių priklausomybėmis, erškėčiai. Jie irgi tampa siena – individualizmo, susitelkimo tik į save ir savo norus siena, pro kurią vis sunkiau prasiskverbia žmogiškos atjautos ir dėmesio kitam spindulėlis. Tiesiog niekam kitam ir niekieno kito poreikiams nebelieka mano jau ir taip riboto laiko ir jėgų. Turiu pamatyti, turiu nukeliauti, turiu nusipirkti, turiu įsigyti, turiu pasidaryti, kad pirmiausia man ir aš būčiau laimingas/a. Čia ir dabar – įsiskolinant, pasiskolinant, prasiskolinant – turėti tai, ko geidžia mano širdis, ir… dar kartą nusivilti nauju santykiu, daiktu, vaizdu, tekstu, patirtimi arba tiesiog persisotinti. Ūkininkai pasakytų – čia reikia chemijos, kuri blogą, kenksmingą sunaikintų, o gerą ir naudingą paliktų. Ir vėl mus mylintis Viešpats ateina į pagalbą, nuplaudamas savo mokiniams kojas ir neskubėdamas skirstyti į kviečius ir rauges, į baltus ir juodus, į gerus ir blogus, bet savo meilės saule šviesdamas ir gaivinančiu atleidimo lietumi krisdamas į kiekvienos širdies visokią žemę.

O tada yra ta geroji, ta derlingoji, ta išpuoselėtos ir išpurentos širdies žemė. Bet ji, broliai seserys, daugiau kaip siekiamybė, kaip idealas, pasiekiamas tik bendraujant ir bendradarbiaujant su Dievo malone. Juk ir mūsų daržų, sodų ir ūkių žemė – kas ji būtų be mūsų maloningo darbo, pastangų ir prakaito? Kokia ji būtų be mūsų paskirto laiko ir jėgų – kitam ir kitiems, net ir karantino ar kitokių suvaržymų metu? Vis dėlto galioja ir dar viena taisyklė: Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino (1 Kor 3, 6). Viešpats Dievas bet kur, kur sodinama ir sėjama, duoda augimą – ar žmogaus, ar želmenio, ar gyvenimo. Va tau ir pavasaris, ir Velykos! Pasirodo, kad niekas nesustojo, kad gyvenimas ir išganymas vyko ir vyksta, kad mūsų širdžių dirva ir mes patys turime darbo, kurį net ir šiuo metu Viešpats kviečia mus kartu su Juo dirbti, kad kuo pilniau ateitų ir žemėje įsikurtų Jo meilės ir teisingumo karalystė, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai ir nesibaigiančiai pas Viešpatį ir su Viešpačiu jo turėtų, Dievą ir artimą mylėdami, čia ir dabar. Aleliuja!!!

O Stebuklingoji Krekenavos Dievo Motina, Malonių Versme, Prisikėlusiojo Motina, padėk sekti ir darbuotis su Tavo Sūnumi Jėzumi Kristumi, kad mūsų širdyse ir pasaulyje augtų ir užaugtų Dievo karalystės derlius.

Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Panevėžio vyskupijoje – kunigų rotacija

confident-noyce

Karantinas pakoregavo laidojimo įpročius: trumpėja šarvojimo laikas, velioniai dažniau kremuojami

erikas

Prezidentas pasveikino visus tikinčiuosius, šiandien švenčiančius šv. Velykas

erikas

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau