Žinomas kultūros ir visuomenės veikėjas J. Buziliauskas: „Ne taip jau daug tų...

Žinomas kultūros ir visuomenės veikėjas J. Buziliauskas: „Ne taip jau daug tų Jonų“

Arneta MATUZEVIČIŪTĖ ("Tėvynė") / Arnetos MATUZEVIČIŪTĖS

Iš Gegužinės kaimo Panevėžio rajone kilęs žinomas aktorius, režisierius, kultūros ir visuomenės veikėjas Jonas Buziliauskas pripažįsta, kad prieš pat Jonines dėmesio jis sulaukdavęs ne tik iš artimųjų, draugų, bet ir didžiųjų šalies dienraščių: „Ne taip jau daug tų Jonų“, – sako jis.

Šiuo metu Anykščiuose gyvenantis ir ten dirbantis plačiai žinomas kraštietis atvirauja, kad savo vardą paveldėjo iš tėčio.

BIC

„Mano tėvas buvo Jonas. Galbūt dėl to. Tikslios savo vardo istorijos nežinau, – sako pašnekovas. – Bet labai gerai pamenu, kad anksčiau Jonines gerokai smarkiau švęsdavo. Dar Gegužinėje gyvenau – bene kiekviename kieme laužai naktimis būdavo kūrenami, šokiai vykdavo. Į juos motociklais dar važiuodavome.“

Anuomet, būdavo, jam ant durų ąžuolo šakų vainiką prikaldavo – pasveikindavo, dabar šimtai žinučių su sveikinimo žodžiais skrieja internetu, socialiniais tinklais. Jonas Buziliauskas pripažįsta, kad retai kada jam pačiam šią šventę tenka švęsti. Dažniausiai išpuola koks renginys, spektaklis, šventė.

„Įsimintinesnis renginys? Gal toks prieš keletą metų buvo ant Rambyno kalno Joninės. Be alkoholio, tokia chorų šventė, o naktį – pirmą valandą nakties – aš vaidinau Pauliaus Širvio poezijos motyvais parengtą spektaklį. Po manęs pasirodė atlikėja Arina. Labai įdomi naktis buvo, – pasakoja pašnekovas. – Bet kad ir darbas man kaip šventė.“

Mokyklos laikų simpatija

Baigęs Paįstrio aštuonmetę, vėliau mokslus Jonas Buziliauskas tęsė Pumpėnų mokykloje. Būtent čia jis ir atrado teatrą.

„Galėjau rinktis – toliau sportuoti ar eiti vaidinti. Akivaizdu, sportininkas iš manęs būtų buvęs tik vidutiniokas, o štai scenoje sekėsi neblogai, – prisimena aktorius. – Mokykloje teatrą atradau grįžęs iš kariuomenės. Paįstryje su režisiere Laimute Bastyte pastatėme spektaklį „Zigmas Blynas pragare“. Su tuo spektakliu Panevėžio rajone laimėjome pirmąją vietą. Jame aš vaidinau Zigmą Blyną – pagrindinį vaidmenį, tad man tai buvo pagrindinis taškas, ties kuriuo apsisprendžiau stoti į Rokiškio kultūros mokyklą.“

Nors teko dirbti ir statybų, ir melioracijos srityse, kultūros ir meno puoselėtojas atvirauja, kad jo pagrindinis tikslas gyvenime – daryti teatrą. Anot jo, nesvarbu kuriame Lietuvos ar pasaulio krašte bebūtum, mėgėjų teatras visada sulauks dėmesio.

„Visur yra norinčių vaidinti, mėgėjų teatrą ne taip jau sunku suburti, – pastebi menininkas. – Po to tik reikia pasirūpinti, kur ir kam tą sukurtą galutinį produktą būtų galima parodyti.“

Nežinia, kur Joną sutiksi

Prieš kelias dienas su teatro kolektyvu J. Buziliauskas grįžo iš Bulgarijos, savaitgalį privatų vakarą ves Šilalės rajone, antradienį išvažiuoja į Maskvą, grįžęs sekmadienį ryte jis jau vaidins Vaižgantą Palėvenės vienuolyne su Kupiškio teatru. Tada pirmadienį jau teks važiuoti į Estiją, kur J. Buziliauskas peržiūrės, ką estai paruošė jo režisuojamam spektakliui „Amerika pirtyje“, specialiai statomam Kretingoje vyksiančiam festivaliui „Baltijos rampa“.

„Tarp kitko, liepos 6 dieną Panevėžyje penkias minutes Laisvės aikštėje, vėliavos pakėlimo ceremonijos metu, rodysime Justino Marcinkevičiaus „Mindaugo“ ištrauką. Vėliau dar laukia Kurtuvėnų festivalis, važiuosime į Kurską, dar ir Anykščiuose keli pasirodymai laukia…“ – vardija režisierius.

Jis įsitikinęs, kad ne vien jo gyvenimas toks įtemptas ir, jei kokia veikla užsiimi – tie atstumai jau neatrodo problema: ryte gali būti Klaipėdoje, o vakare jau Maskvoje ar Berlyne, ar Anykščiuose.

„Toks tempas labiausiai moko planavimo. Aišku, visada gali atsisakyti. Bet aš galvoju, kad jei pradėsi atsisakinėti – niekas ir nebesiūlys. Kol yra galimybių, kol esi kažkam reikalingas – reikia priimti tas patirtis. Galima būtų ramiai leisti dienas, dirbti paprastą darbą, per daug nepersistengti, bet norisi kažko daugiau. Kažkaip atrodo, gyvenimą reikia gyvent, kol galima jį gyventi. Paskui sveikata gali koją pakišti, dar kokių netikėtumų nutikti, niekada negali žinoti“, – sako J. Buziliauskas.

Lietuvai švenčių netrūksta  

„Aš ir dirbdamas nepavargstu. Man ir repetuoti įdomu, ir vaidinti, ir kitų spektaklius stebėti, dirbu ir naktį, ir dieną. Mano darbas toks neapibrėžtas, bet tai jau tapo ir hobiu, ir gyvenimo būdu, – pripažįsta pašnekovas. – Bet nemanau, kad Lietuvos žmonės stokoja tradicijų.“

Anot jo, šventės visada gerai, ypač jei švenčiama vidumi.

„Vat Joninės, viena iš tokių švenčių, kuri lietuviams reikalinga: jiems įdomu, jiems prasminga, jie laukia jų. Manau, kad būtent ši šventė – ta, kurią lietuviai prisijaukino ir jau moka, žino kaip švęsti“, – tikina J. Buziliauskas.

AIK

H2Auto plovykla

Mano namukas

JUKmedia

Lazy Monkey

Dattoo tattoo

PIC

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.