Plastikas gyvuoja beveik amžinai, tačiau ilgaamžiškumas, kuris mums toks naudingas kasdieniame gyvenime, tuo pačiu reiškia, kad ši medžiaga tampa plataus masto taršos problema.
Kasmet yra pagaminama daugiau nei 250 milijonų tonų plastiko ir šis skaičius kasmet auga.
Išmetus plastiką dalis jo suyra į mažytes daleles, vadinamas mikroplastiku, kuris randa kelius į kiekvieną mūsų ekosistemos dalį.
Nuo vandens, kurį mes geriame, iki maisto, kurį valgome – jis aptinkamas visur, nors dažniausiai ir nėra matomas.
Plastiko dalelės gali būti pakankamai mažos, kad jas sugriebtų orų sistemos ir galiausiai jos iškrenta drauge su lietumi, taip užteršdamos vietoves, kuriuose jos iškrito.
Praėjusiais metais Londone buvo nustatyti didžiausi atmosferinio mikroplastiko taršos lygiai, palyginus juos su Kinijos, Prancūzijos ir Vokietijos miestais.
Londono karališkojo koledžo atliktas tyrimas nustatė, kad dalelės buvo kilusios iš įvairių šaltinių.
Visgi, aptiktas ir vienas pagrindinis taršos kaltininkas. 92 proc. išmatuotos taršos sudarė pluoštiniai mikroplastikai, sukurti yrant sintetinei tekstilei. Šie plaušai patenka į vandenį, kuomet yra skalbiami iš jų pagaminti audiniai, tokie kaip poliesteris arba nailonas.
Plastikas keliauja su vėjais
Kadangi šie fragmentai gali būti labai maži, dėl to jie gali būti paprasčiausiai transportuojami vėjų pagalba ir ant žemės jie nusėda gerokai nutolę, nuo pirminės vietos, kur plastiko produktas buvo išmestas.
Audros padeda plastikui patekti į atmosferą ir lemia jo išplitimą toliau nuo urbanistinių centrų į kaimiškas vietoves.
Dabar buvo nustatyta, kad vienos atokiausių laukinių vietovių Jungtinėse Amerikos valstijose susidūrė su lietumi, kuriame nustatyta plastiko tarša.
Tyrimas, kurį atliko mokslininkų komanda ir Jutos valstijos universiteto, nustatė, kad saugomose gamtos teritorijose, tokiose kaip Didysis kanjonas ar Džošua Medžio nacionalinis parkas, kasmet iškrenta daugiau nei 1000 tonų plastiko.
Taip prilygsta maždaug 182 milijonams plastikinių maišelių ir kadangi jie aptinkami miestuose, didžioji dalis plastiko kildinama iš plaušų atsiskiriančių nuo mūsų dėvimų drabužių.
„Mus šokiravo apskaičiuotas nusėdimo mastas ir mes bandėme suprasti, kur mūsų skaičiavimai suklydo,“ – sakė vadovaujančioji mokslininkė, profesorė Janice Brahney.
„Mikroplastikų buvimas atmosferoje ir vėlesnis jų nusėdimas atokiose antžeminėse ir vandens aplinkose kelia plataus masto ekologinį ir visuomenės susirūpinimą,“ – sakė Brahney.
Analizuodami iš kur kilo šiuos mikroplastikus atnešusios audros, komanda sugebėjo sukurti žemėlapį, atskleidusį, kad jie nukeliavo labai ilgus atstumus.
Nustatyta, kad lietus pašalina plastiką iš atmosferos, kuomet mažytės jo dalelės tampa tarsi lašelių sėklomis, aplink kuriuos formuojasi vanduo. O dar didesnį nerimą kėlė sausų orų sistemos, kuomet per atmosferines sraujymes, kurios iš vakarų į rytus keliauja per visą Šiaurės Amerikos žemyną, vėjai teršalus nuneša ištisus tūkstančius kilometrų.
Nors tyrimo rezultatai yra šokiruojantys, Brahney teigia, kad išsiaiškinimas, kaip šios plastiko dalelės atsiduria tam tikrose vietose, yra pats geriausias būtas išvengti jų plitimo. „Esminių plastiko emisijų mechanizmų identifikavimas yra pirmasis žingsnis vystant globalaus masto sprendimus“, – sakė ji.