Kunigas, pasimiręs čia pat, kapinėse, kai laidodamas bendražygį ir sakydamas pamokslą ištarė lemtingus žodžius. Režisieriaus Juozo Miltinio, į Panevėžį atvežusio paryžietiškos dvasios, kapas. Trylika kartų pasaulį apkeliavusio ir patį Valdą Adamkų sovietmečiu į Lietuvą atvežusio lietuvio amžinojo poilsio vieta. Tokios istorijos gaubia Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapines.
„Į kapines traukia emocija, ryšys su artimaisiais. Žmonės prisimena savo artimuosius, drauge išgyventas patirtis. Tai juk mūsų žmogiškoji atmintis. Motyvacija ateiti į kapines kaip į ekskursiją yra trečiaeilis, jei ne penktaeilis dalykas“, – mano Panevėžio krašto muziejaus direktorius, istorikas Arūnas Astramskas, kartais rengiantis ekskursijas į šio miesto kapines.
Tiesa, jis nedvejoja, kad į kapines atgina ir smalsumas.
„Žinoma, žmonėms rūpi ir kokį paminklą baigė statyti savo artimiesiems kiti ar kokia dabar paminklų mada. Kiti eina pasižiūrėti ir žymių žmonių kapų. Kai sakau „žymių“, sakau tai plačiai – nuo elito iki nusikaltėlių elito“, – apibendrino A. Astramskas.
Jis pats, istorikas, turi kitą motyvą lankyti kapines – tai dar ir darbo dalis.
„Gyvose“ kapinėse – elito kapai
Prieš aprodydamas, ką Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse verta pamatyti, A. Astramskas pabrėžia, kad jos yra gyvos, jose iki šiol laidojama. Jos įkurtos 1914 metais kaip Šv. Stanislovo bažnyčios parapinės kapinės. Po metų čia palaidoti pirmieji panevėžiečiai.
Pasak A. Astramsko, čia buvo laidojami svarbiausi miesto žmonės, intensyviausiai – tarpukariu ir penktąjį–septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Vėliau panevėžiečiai daugiausia laidoti už miesto esančiose Šilaičių kapinėse.
„Čia, Ramygalos gatvės kapinėse, galima sakyti, yra elitinių miesto kultūros ir kitų sričių žmonių kapai“, – apibrėžė A. Astramskas.
Kunigas mirė ištaręs lemtingus žodžius
Visai netoli kapinių pagrindinių vartų plyti keliavietė kapavietė – čia amžinojo poilsio praėjusiame amžiuje atgulė Panevėžio kunigai.
„Šio sklypo istorija prasidėjo taip: Panevėžyje buvo kunigas Jurgis Tilvytis, rašytojo Teofilio Tilvyčio brolis. Jis buvo kunigas vienuolis marijonas, Trejybės bažnyčios rektorius. Taip pat jis buvo labdaros organizatoriumi tarpukario Panevėžyje, įsteigė keletą prieglaudų. Iš esmės jo pastangomis mieste nebeliko elgetų, jie apgyvendinti tose prieglaudose.
1931 metais, Kūčių vakarą, jis čia laidojo savo bažnyčios zakristijoną, sakė trumpą pamokslą ir, ištaręs žodžius „nežinai nei dienos, nei valandos“, krito negyvas. Tai sukrėtė panevėžiečius, šioje vietoje pastatyta Marijos statula ir pradėti laidoti kunigai. Pats Tilvytis palaidotas Marijampolėje“, – sukrečiančią istoriją pasakojo A. Astramskas.
Svarbių Panevėžio žmonių trijulė
Netoliese rikiuojasi ir Panevėžiui labai svarbių žmonių, tarpukario šviesuolių, kapų trijulė. Vienas greta kito atgulė rašytojas, pedagogas, kunigas Julijonas Lindė-Dobilas, rašytoja, visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, o tarp jų – Elžbieta Jodinskaitė.
„Pirmasis mirė J. Lindė-Dobilas – 1934 metais. Jis buvo labai gerbiamas mieste žmogus, gimnazijos vadovas, kunigas. Antrojo pasaulinio karo metais, 1943 metais, mirė G. Petkevičaitė-Bitė, ji buvo palaidota šalia, per jos laidotuves norintys palydėti užtvindė visą Ramygalos gatvę. Jau po karo mirė Elžbieta Jodinskaitė – miesto viešosios bibliotekos vadovė. Visi jie įdomaus likimo. Tarkime, E. Jodinskaitė gyveno Panevėžyje, buvo nusipirkusi medinį namą, jis išlikęs Sodų gatvėje. Viena iš jos veiklų buvo neturtingų žmonių globa. Ji globojo skulptorių Bernardą Bučą. Iš dalies jos lėšomis jis buvo išleistas studijuoti į Paryžių. Kol jis studijavo, E. Jodinskaitė perstatė savo namą, įrengė jam dirbtuves, kanalizaciją, vandentiekį, kad grįžusiam iš Paryžiaus būtų priimtinos sąlygos. Grįžęs jis ten pagyveno kelerius metus, paskui susipažino su poete Salomėja Nėrimi ir jie paliko Panevėžį.
E. Jodinskaitės likimas ganėtinai tamsus. Po Antrojo pasaulinio karo namas buvo nacionalizuotas, jai buvo paliktas vienas kambarėlis, ji buvo jau garbingo amžiaus, sirgo, kaip galima suprasti, Alzheimerio liga. Kai mirė, nebuvo kam palaidoti. Palaidojo buvę kaimynai, jie ir parinko šią vietą – tarp Bitės ir Dobilo“, – pasakojo A. Astramskas.
Istorikas atkreipė dėmesį, kad J. Lindei-Dobilui ir G. Petkevičaitei-Bitei paminklai statyti sovietiniais laikais, tad jie neturi religinės simbolikos. Sovietiniais laikais buvo kuriama nuostata, kad jiedu buvo nereligingi.
„Nors tai netiesa. Jie buvo truputį kitaip religingi, nei kad tuo metu buvo įprasta“, – sakė A. Astramskas.
Čia pat ir garsios Panevėžio šeimos – Karkų – kapavietė. Mykolas Karka – muzikas, įvairių muzikinių teatro pastatymų prieš Antrąjį pasaulinį karą organizatorius, vargonininkas, Gediminas – žinomas aktorius. Čia pat palaidota ir G. Karkos žmona aktorė Eugenija Šulgaitė.
Amžinojo poilsio atgulė garsūs aktoriai
Antrojoje kapinių pusėje, naujesnėje dalyje, kur seni medžiai nebegaubia kapaviečių, plyti teatralų kvartalas. Čia į akį krinta režisieriaus, aktoriaus, Panevėžio dramos teatro įkūrėjo J. Miltinio, į miestą atvežusio paryžietiškos dvasios, kapas. Prieš J. Miltinio paminklą – jo bendražygio aktoriaus Vaclovo Blėdžio amžinojo poilsio vieta.
„O čia Broniaus Babkausko, vieno gerbiamiausių ir mylimiausių Panevėžio dramos teatro aktorių, kapas, – stabteli A. Astramskas. – Jį puošia originali skulptūra „Liūdinti mūza Melpomenė“. Ją sukūrė Juozas Lebednykas.“
Graikijos mitologijoje Melpomenė – tragedijos mūza.
Netoliese atgulė prieš porą metų miręs Panevėžio dramos teatro aktorius Algirdas Romualdas Paulavičius.
Teatralų kvartale – ne vien teatralai
Teatralų kvartale – ir vieno iš stalo teniso Lietuvoje pradininkų Vilhelmo Variakojo kapas. Tenisininkas prieš Antrąjį pasaulinį karą žaidė Lietuvos rinktinėje, varžėsi ir Prancūzijoje – nors nelaimėjo, bet gražiai pasirodė, sakė A. Astramskas.
Istorikas išskiria ir kitą kapavietę, aptvertą kaimiška tvorele, su koplytstulpiu.
„Šią vasarą palaidojome Vytautą Stanikūną, Rumšiškių muziejaus pirmąjį vadovą. Seniai atkreipdavau į šią kapavietę dėmesį. Dabar tokia medinė tvorelė, o prieš kelerius metus buvo etnografinė tvora“, – sakė istorikas.
Tarp turistų buvo ir V. Adamkus
Dažno kapinių lankytojo dėmesį patraukia įspūdingas elegantiškas paminklas su aukštai iškeltu gaubliu ir pasaulio krypčių nuoroda. Toks paminklas, kaip paaiškėja iš A. Astramsko pasakojimo, ne šiaip sau.
„O čia palaidotas įdomus panevėžietis Valteris Raskas, arba Vladas Raščiauskas. Jis prieš Antrąjį pasaulinį karą emigravo į Kanadą, paskui – į JAV. Kaip visi emigrantai, iš pradžių vertėsi įvairiais darbais, paskui praturtėjo, bet gyvenimas buvo nestabilus – buvo ir milijonieriumi, buvo ir vargšu, keletą kartų bankrutavo, turėjo gyventi po tiltu. Paskui jam pasisekė ir jis tapo nemažos turistinės kompanijos vadovu, pradėjo organizuoti amerikiečių ir lietuvių keliones į Lietuvą. Jis pirmasis 1960-aisiais atvežė lietuvių grupę, tuomet buvo atšilimas“, – pasakojo A. Astramskas.
Tarp V. Rasko turistų buvo ir prezidentas V. Adamkus.
V. Raskas ne tik kitų kelionėmis rūpinosi, bet ir pats daug keliavo – kaip pasakojo Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius, apkeliavo pasaulį 13 kartų, pasiekė Antarktidą, Šiaurės ašigalį, Australiją. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jis finansiškai rėmė Panevėžio globos namus, paramos fondus. Ne kartą lankėsi Panevėžyje, čia ir palaidotas.
Pirmojo knygyno įkūrėjo anūkė pratęsė šeimos tradiciją
Kristaus Karaliaus katedros kapinės amžinojo poilsio vieta tapo ir pirmojo knygyno Panevėžyje įkūrėjui, knygnešiui Juozui Masiuliui. Jis mirė 1940-aisiais, nacionalizavus jo įkurtą knygyną Respublikos gatvėje. J. Masiulio šeima pasitraukė į Prancūziją.
„1905 metais, vos tik leido spaudą, jis iškart knygyną ir atidarė. Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo svarbiausias miesto knygynas. Kai jį nacionalizavo, tais pačiais metais J. Masiulis mirė, jo šeima pasitraukė į Prancūziją. O anūkė Karolina šiais laikais grįžo ir atsiėmė knygyną, jam vadovauja ir kalba su nuostabiu prancūzišku akcentu“, – pasakojo A. Astramskas.
Šiose kapinėse palaidotas ir lenkų bendruomenės atstovas, advokatas, tarpukariu buvęs Panevėžio burmistru Teodoras Liudkevičius su žmona Marija, dirbusia lenkų gimnazijos bibliotekos tvarkytoja.
„Po Antrojo pasaulinio karo lenkų inteligentija išvažiavo iš Lietuvos. Sovietų valdžia tai skatino, siekė, kad inteligentai išvažiuotų, o kiti liktų ir kolūkiuose dirbtų. Liudkevičių atveju nutiko kitaip. Teodoras mirė 1944-aisiais, o Marija liko Panevėžyje“, – sakė A. Astramskas.
Kristaus Karaliaus katedros kapinėse galima išvysti ir kompozitoriaus, Panevėžio muzikos mokyklos vadovo Antano Belazaro kapavietę.
Savanorių kapelius sovietmečiu dengė tujos
Šiose kapinėse, pirmojoje jų dalyje, plyti ir Panevėžio savanorių kapai. Čia daugiausia palaidoti Panevėžio Mindaugo bataliono, o vėliau pulko, savanoriai. Amžinojo poilsio šiame plote atgulė daugiau nei šimtas žmonių.
„Čia buvo kuriama atminties vieta, memorialas. Centre yra skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtas paminklas. Kaip paminklas, jis yra įdomios formos – kaip mišių aukojimo stalas. Iškilmingomis progomis čia ir buvo laikomos mišios. Sovietiniais laikais paminklas buvo nugriautas. O ir savanorių kapeliai sovietiniais metais buvo apaugę milžiniškomis tujomis ir buvo menkai pastebimi“, – pasakojo A. Astramskas.
Greta rikiuojasi ir bolševikų nukankintų žmonių kapai.
Istorikas A. Astramskas stabteli ties 20 amžiaus pradžios socialdemokratų sutuoktinių Valiukų kapaviete.
„1919 metų pavasarį visoje Lietuvoje vyko kovos su bolševikais. Kai vyksta karas, yra mažai laiko aiškintis detales, tad jie buvo sušaudyti kaip bolševikai. Jie nebuvo bolševikai, bet taip jau sutapo“, – sakė istorikas.
A. Astramskas: mirusieji – ramiausi žmonės
Šiose kapinėse palaidota ir nusikalstamo pasaulio atstovų. Bet, kaip sakė istorikas A. Astramskas, tai ne jo domėjimosi sritis. Be to, jis tikras, kad Panevėžio kaip mafijos sostinės įvaizdį sukūrė vietos žurnalistai, o Panevėžys visomis išgalėmis pastaraisiais metais stengėsi to atsikratyti.
„Mirusieji – ramiausi žmonės pasaulyje. Kartais žmonės prisibijo kapų. Galbūt jiems kapinės asocijuojasi su jų pačių mirtimi ateityje, o tai ir sukelia nerimą“, – sakė A. Astramskas.
