Lapkričio 25 dieną sukanka 71 metai nuo paskutinių „Vilko“ būrio partizanų žūties.
1944 metų lapkričio – gruodžio dienomis netoli Panevėžio išsilaipino keletas desantininkų grupių. Tai Maumedžio, Ąžuolo, Kadagio bei Karklo būriai. 1944 m. lapkričio 18 d. Įstros kaimo apylinkėse nusileido „Karklo“ desantininkų grupė, vadovaujama Antano Šilo- Kovo. Grupę sudarė 12 žmonių, apmokytų abvero žvalgybos mokykloje FAK – 204, prie Klenuvkos dvaro, Rytų Prūsijoje.
Dalis būrio narių įsiliejo į Žaliosios girios partizanų gretas, kiti kovojo gretimuose miškuose. Kartu su grupe nusileidęs Antanas Šulskis-Šulas, subūrė apie šimto vyrų kuopą ir jai vadovavo. 1945 m. gegužės pradžioje 3-iosios Šiaurės Lietuvos Laisvės armijos, Panevėžio apskrities štabo viršininkas Steponas Girdžiūnas-Gegužis šio junginio vadu paskyrė Adolfą Bagdoną-Beržą, A. Šulskis-Šulas tapo jo pavaduotoju ir būrio vadu.
Naujasis vadas partizanų junginį suskirstė į 12 būrių po 10-12 partizanų. Gyvavimo pradžioje junginys priklausė Algimanto, vėliau priskirtas Vyčio apygardai.
Antrajam, „Vilko“ būriui vadovavo Antanas Juška-Vilkas iš Bigailių kaimo, kartu su A. Šulskiu-Šulu. Būrys laikėsi Mieliškių kaimo apylinkėse, veiklą vykdė Subačiaus, Karsakiškio ir Panevėžio valsčiuose. Gitėnų miške, netoli Aukštuolių kaimo, prie kelio sankryžos stovi aukšta, drūta pušis. Čia partizanų būrys, pagal Adolfo Bagdono-Beržo planą, surengė stribams pasalą.
1945 m. birželio 12 d. stribai keliais vežimais grįžo į savo būstinę, prisigrobę gyventojų turto, maisto atsargų. Po staigaus puolimo likviduota keturiolika stribų, tik keletui Subačiaus stribų, tarp jų ir Juozui Ramonui pavyko pasprukti. Partizanai nuostolių išvengė. 1947 m. žiemą, „Vilko“ būriui grįžtant iš pasitarimo vykusio Vyties apygardoje, Bigalių miške teko susidurti su kareiviais. Kautynėse žuvo10 partizanų.
„Vilko“ būrį nuolat papildydavo Vareikių, Bigailių, Aščiagalių, Nibragalio ir kitų aplinkinių kaimų vyrai. Taip besikaunant su okupantais ir jų pakalikais, atėjo lemtingi 1949 metai.
„Vilko“ būryje jau senokai dirbo vidaus agentas Dvaska. Jis, Juozas Kanapeckas, vienas iš Dominyko Marcinkevičiaus-Matelionio būrio likusių gyvų partizanų. 1945 m. lapkričio mėnesį legalizavosi ir buvo užverbuotas. Infiltravosi ir tęsė veiklą „Vilko“ būryje.
Yra išlikusi nuotrauka (A. Šimėno „Kovoje dėl laisvės“), kur užfiksuoti būrio vadas Antanas Juška-Vilkas, broliai Juozas (žuvo 1945.12.02) ir Bronius Zarembos ir Juozas Kanapeckas. NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatas) planavo pasitelkiant agentą Dvaską sunaikinti kovingus „Vilko“ partizanus. 1949 m. rugpjūčio 10 dieną sulaukė Dvaskos pranešimo, kad 22 būrio vyrai slepiasi palapinėse, Gitėnų miško 68-69 kvartaluose, netoli Aukštuolių kaimo. Rugpjūčio 12 dieną prasidėjo čekistinė operacija „Vilko“ būriui likviduoti.
Buvo mestos raudonosios armijos pajėgos: 137 pulko kariai, vietos NKVD ir vietiniai stribai. Kelyje Panevėžys-Subačius stovėjo patikros postai, zujo kariniai automobiliai. Siekiant sunaikinti partizanus, trimis žiedais buvo apsupti keturi miško kvartalai. Mūšis, vietos gyventojų pramintas Aukštuolių vardu, tęsėsi kelias dienas, iki rugpjūčio 14 d. Partizanų tarpe buvo karininkas, puikiai kalbantis rusų kalba. Jo dėka, pavyko išprovokuoti rusų savitarpio atakas.
Dvi dienas partizanai įnirtingai gynėsi. Kovoje žuvo devyni partizanai, likusiems trylikai, dengiant vakaro prieblandai, per pelkes pavyko pasitraukti. NKVD raportavo apie devynis sunaikintus partizanus, o pačių nuostoliai ataskaitose labai maži. Tačiau žmonės pusę lūpų kalbėjo apie du sunkvežimius karių lavonų, ir jų kraujo klanais nulaistytą miško kelią. Manę apie lengvą pasivaikščiojimą, daugelis kareivių nebegrįžo į rikiuotę.
Mūšio metu, padedant stribams, Juozas Kanapeckas evakuotas į saugią vietą ir vėliau išsiųstas susijungti su likusiais gyvais būrio nariais. Jau rugpjūčio 18 dieną jis raportavo apie žuvusius partizanus. Pranešimus palikinėjo nuorūkose, kurias išmėtydavo miško kelių sankryžose. Tomis dienomis žuvo Mykolas Kapšys-Malka, Bronius Valickas, Lionginas Rudys-Kumpis (pasak vienos Miežiškių gyventojos žuvo jos brolis Lionginas Šukys), Antanas Taločka, Antanas Žibikas, Alfonsas Lukša (-ys)- Vanagas, Kazys Dobrovolskis. Visų vardai nėra žinomi. Trys partizanai sunkiai sužeisti, vėliau mirė.
Likę gyvi pasislėpė apylinkėse. NKVD ataskaitose minimi kaip žuvę, būrio vadas Antanas Juška-Vilkas ir Bronius Zaremba. Tačiau taip nebuvo.
Partizanai sutarė mėnesį, kitą praleisti ramiai, slapstantis. Juozas Kanapeckas-Dvaska slapstėsi kartu su Broniumi Zaremba-Abžergevičiumi. Lapkričio mėnesį NKVD planavo sunaikinti likusius „Vilko“ būrio partizanus. Dvaska gavo užduotį pristatyti arba nužudyti Bronių Zarembą. Subačiaus stribų vadas Juozas Ramonas, kad įsitikintų, liepė pristatyti partizano galvą. Lapkričio 24 -ąją, pritaikęs momentą, Dvaska paėmė Broniaus ginklą ir nukreipė jį į Bronių.
Naktį jau raportavo Subačiaus stribų stribui Ramonui apie įvykdytą niekšybę ir nurodo besislapstančių šešių partizanų buvimo vietą. Lapkričio 25-osios rytą miške suburzgė kariniai sunkvežimiai, atvežę kareivius ir vietos stribus. Buvo šukuojami nurodyti miško kvartalai. Užvirė arši kova. Suprasdami savo padėtį, „Vilko“ būrio vyrai kovoja iki galo, siekdami sunaikinti kuo daugiau Tėvynės priešų. Šią dieną žuvo būrio vadas Antanas Juška-Vilkas, jo pavaduotojas Julius Stakė-Židas, Dzvonka Petras, Juozas Lupeikis-Hitleris, Kazys Dobrovolskis-Gandras, Vladas Kapšys-Katinas.
Po kautynių išdavikas Dvaska gavo naują užduotį infiltruotis į „Merkio“ būrį. Vėliau išvyko toliau nuo Panevėžio. Žmonės kalba, kad neilgai Lietuvos žemė nešiojo išdaviką.
Šiuo metu dvi „Vilko“ būrio partizanų žeminės įtrauktos į kultūros vertybių registrą. Neseniai, šalia žeminės kur spėjama slapstėsi Bronius Zaremba-Abžergevičius su išdaviku, atidengtas paminklas čia palaidotiems, nežinomam partizanui ir spėjama Juozui Zarembai-Vareikai, desantininkui, žuvusiam 1945 m. gruodžio 2 d. netoli Pakarpynės kaimo.
Pats Bronius, pasak apylinkės žmonių, ilsisi netoli esančio kalnelio viršūnėje. Jo kapą žymi deganti žvakelė ir trispalve apjuosta pušis, laukianti tinkamos pagarbos partizano atminimui…
Ne visi faktai ir įvykiai pasiekė mūsų dienas, daug paslapčių liko miške. Bet dar yra gyvų to meto liudininkų, tad ši istorija dar laukia papildymo.
Panaudota literatūra: Ona Dapšytė-Kriukelienė „Kupiškio krašto partizanai, Antano Šimėno „Kovoje dėl Lietuvos laisvės“, Kęstutis Kasparas „Į tėvynę iš dangaus“, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro medžiaga. Panaudoti vietos gyventojų pasakojimai.