Velžio seniūnijos seniūnas Andrius Viržaitis kartu su žmona Asta augina tris atžalas. 35 metų vyras sako visada norėjęs būti jaunu tėvu, o ir pats užaugęs didelėje šeimoje svajojo apie gausų būrį vaikų. Tačiau paklausus, ar šeima neplanuoja sulaukti ir ketvirtosios atžalos, seniūnas santūriai nusišypsojo: „Man atrodo, kad užteks, bet nežinia, ką Dievas planuoja.“ Įsiterpdamas į pokalbį vyriausias Viržaičių sūnus Nojus rėžė savo tiesą: „O aš norėčiau, kad mūsų namus aplankytų dar vienas gandras.“
Laiko užtenka visiems
Pasitinkant pirmąjį birželio sekmadienį, kada visas dėmesys skiriamas tėveliams, Velžio seniūnijos seniūnas, trijų vaikų tėtis Andrius Viržaitis maloniai sutiko papasakoti apie savo šeimą, tik perspėjo, kad šiuo metu atostogauja ir sunku bus suderinti laiką: „Šiandien lepinsimės vasaros malonumais prie upės, rytoj važiuojame pas senelius, poryt Nojaus išleistuvės mokykloje ir karate egzaminas“, – telefonu dėstė seniūnas.
Rodos, jau nebuvo vilties mūsų susitikimui, bet vis dėlto pavyko – Andrius pasiūlė susitikti ankstyvą ketvirtadienio rytą. Į Viržaičių namus Dembavoje atvažiavau sutartu laiku. Duris atidarė vyriausias Andriaus ir Astos sūnus. „Laba diena. Malonu jus matyti. Tėtis sakė, kad atvažiuosite, – pasisveikino devynerių metų Nojus ir tęsė: – Mano sesės dar miega, mamytė išvažiavo į darbą, o tėčio nėra namuose. Jis išėjo į parduotuvę pirkti kiaušinių. Žadėjo greitai grįžti. Užeikite, kartu jo palauksime ir jauskitės kaip namuose.“
Kol laukėme grįžtančio Andriaus, su Nojumi šnekučiavomės apie artėjančią Tėvo dieną. Berniukas pasakojo, kad kartu su sesėmis kasmet šią dieną tėčiui paruošia ką nors netikėto. „Mes esame kūrybingos asmenybės ir žinome, kad staigmenos tėčiui labai patinka, todėl visada stengiamės jį nustebinti. Ką darysime šiemet, dar nežinau, tiksliau –negaliu išduoti paslapties“, – labai rimtu tonu ir su šypsena dėstė berniukas.
Kaip tik tuo metu grįžo Andrius. Nojus prie lūpų pridėjo pirštą, duodamas ženklą, kad apie mūsų pokalbį niekam nepasakočiau.
Sesės – brangiausias turtas
Grįžęs šeimininkas virtuvėje ant spintelės pasidėjo pirkinius ir žvilgtelėjo į laikrodį: „Dabar kiaušinių nekepsiu, mažosios mergytės dar miega, tad turime laiko ramiam pokalbiui.“
A. Viržaitis kilęs iš Suvalkijos, Šakių rajono. Augo trijų vaikų šeimoje. Baigęs vidurinę mokyklą išvažiavo į Kauną, kur kolegijoje studijavo teisę. Ten susipažino su panevėžiete Asta. Po studijų pora išvažiavo gyventi į Airiją, tačiau po dešimties metų gyvenimo emigracijoje šeima grįžo į Lietuvą – Astos gimtinę Dembavą.
„Airijoje lankyti mokyklą vaikai pradeda nuo ketverių metų, todėl turėjome apsispręsti, ar Nojui mokslus pradėti ten, ar grįžti į savo šalį. Diskusijų daug nebuvo, ilgėjomės Lietuvos ir norėjome, kad vaikai augtų savo žemėje. Todėl susikrovėme lagaminus ir grįžome ten, kur labiausiai traukė širdis“, – pasakojo A. Viržaitis.
Netrukus šeima susilaukė dar dviejų atžalų. Dabar ketverių metų Urtė ir dvejų Arielė – didžiausias Nojaus džiaugsmas. „Man patinka būti vyresniuoju broliu, nors kartais pykstamės, bet vis tiek seses labai myliu. Neįsivaizduoju, kaip gyvenčiau, jei jų nebūtų“, – atviravo Nojus.
Pritardamas sūnui A. Viržaitis sako, kad auginti, auklėti ir globoti tris vaikus – neįkainojama dovana ir patirtis – tam nereikia didelių mokslų, svarbiausia juos jausti širdimi.
Paklausus Andriaus, ką jam reiškia tėvystė, jis giliai įkvėpė, nusišypsojo ir atsakė: „Būti tėčiu labai smagu. Mes, suaugusieji, visi kažkada buvome vaikai, o širdyje vaikais norime ir turime išlikti visą gyvenimą. Tėvystė manęs nenualina, priešingai – įkvepia ir suteikia papildomos energijos“, – teigė trijų vaikų tėtis.
Sekmadieniniai blynai – tėčio pareiga
A. Viržaitis neslepia, kad prieš dvejus metus tapus Velžio seniūnijos seniūnu, šeimai laiko lieka vis mažiau, tačiau, anot jo, norint – viską galima suderinti.
„Įsivaizdavau, kad darbas bus kur kas lengvesnis. Seniūnijos gyventojai į mane kreipėsi ieškodami įvairiausios pagalbos ar net patarimų. Kad galėčiau atsakyti į bet kokį klausimą, turėjau žinoti viską. Iš pradžių pavargdavau tiek fiziškai, tiek morališkai. O kur dar savaitgaliai, kada reikia dalyvauti įvairiuose renginiuose. Stengdamasis šeimos nepalikti nuošalyje, pakviečiu kartu pradėjome lankytis šventėse“, – pasakojo seniūnas.
Tiek Andrius, tiek Asta stengiasi neįklimpti į kasdienę rutiną. Jei abu būna namuose, pasiskirsto darbais. Asta daugiau rūpinasi namų jaukumu, gamina maistą, tvarko vaikų rūbelius, o Andrius tuokart darbuojasi lauke: laisto gėlynus, pjauna žolę, tvarko terasą.
„Nors nemėgstu sukiotis virtuvėje, turiu vieną, jau tradicija tapusį darbą – sekmadieniais vaikams kepu blynus“, – prisipažino A. Viržaitis ir, tęsdamas mintį apie šeimos tradicijas, pažymėjo, kad daugelį dalykų jis atsinešė iš savo šeimos.
„Mes išsaugojome Kalėdų, Velykų, gimtadienių ar vardadienių šventimo tradicijas. Taip susiklostė ir įsitvirtino praktiškai nuo pirmųjų mūsų šeimos susikūrimo dienų. Stengiamės draugiškai pasidalinti, pas kurio tėvelius važiuosime. Dėmesį norime parodyti visiems po lygiai. Žinoma, laiko skirti savo šeimai norėtųsi kur kas daugiau, gaila, kad ne visada vakarais spėjame susirinkti prie bendro stalo ir aptarti praeinančios dienos įvykių“, – kalbėjo A. Viržaitis.
Talentai skleidžiasi kaip gėlės
Laisvalaikį ir atostogas šeima leidžia įvairiai, kada šilta, maudosi upėje, žvejoja, žaidžia žaidimų aikštelėse, savaitgaliais leidžiasi į keliones po Lietuvą. Jau šį savaitgalį pora savo atžalas lepins vaikų rojuje – Ventspilyje.
„Nojau, tu pažiūrėk, ką ten galėtume aplankyti. Bent kažkiek naudos iš planšetės bus“, – žvilgtelėdamas į sūnų ragino tėtis. „Negaliu šiandien pervargti, manęs vakare laukia karatė egzaminas“, – išsisukinėjo Nojus ir nepaleisdamas planšetės iš rankų toliau žaidė žaidimus.
Nojus jau metus lanko Kyokushin karatė treniruotes. Šią sporto šaką jis pasirinko pats. A.Viržaitis džiaugiasi sūnaus pasirinkimu, nes jau dabar pastebi, kad karatė nėra tik kovos menas ir sportas – tai gyvenimo filosofija, disciplinos bei atkaklumo ugdymas, nuolatinis asmenybės tobulėjimas. Nojus mokykloje lanko ir raketų modeliavimo būrelį.
Mažoji Arielė ir vidurinioji Urtė kol kas dienas leidžia darželyje, bet ir jų talentai po truputį pradeda skleistis. Urtė namuose nuolat dainuoja ir šoka, neeilinius mergaitės gabumus pastebėjo ir muzikos specialistai.
„Visada norisi vaikus auginti taip, kad kiekviena jų diena būtų laiminga. Kada vaikai atranda save įvairiose veiklose, kada atsiskleidžia jų noras augti ir tobulėti, mums, tėvams, – tai tarsi įvertinimas, kad einame teisinga linkme“, – pokalbį užbaigė A. Viržaitis.