Vasaros saulėgrįžos šventę gaubia paslaptys, burtai ir tradicijos

Vasaros saulėgrįžos šventę gaubia paslaptys, burtai ir tradicijos

Dovilė BARVIČIŪTĖ ("Tėvynė") / Dovilės BARVIČIŪTĖS nuotr.

Aktyvi tradicinės kultūros puoselėtoja, liaudies medicinos žinovė 90-metė Janina Bikinienė iš Trakiškio, Joninių naktį ragina išeiti į laukus, nes tik ten galima pajusti tikrąją šventės magiją.

Panevėžio rajono Kulbių kaime gyvenanti Janina Bikinienė šį savaitgalį mini jau 90-ąsias Jonines. Sukaupusi didžiulę gyvenimišką patirtį, nepalaužta sunkumų ir vis dar energija trykštanti senolė yra garsi Trakiškio žolininkė, žinoma kaip tautosakos skleidėja, rankdarbių mėgėja, liaudies medicinos žinovė, senųjų amatų ir kulinarinio paveldo specialistė. Prieš keletą metų ji buvo apdovanota Kultūros ministerijos premija už „Tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą“.

Be to, dar viena močiutės veikla – kieme stovinčiame svirne įkurtas šeimos daiktų muziejus. Eksponatus jam ilgus metus kaupė pati Janina. „Aš negaliu nieko neveikti. Gerai jaučiuosi tik tada, kai turiu begalę veiklos. O per Jonines gal net ir paparčio žiedo eisiu ieškoti“, – šypsosi J. Bikinienė.

BIC

Joninės – paslaptinga naktis

Trumpiausia naktis dar senovėje buvo apgaubta mistikos, o tam, kad ją patirtum, reikia išeiti iš namų. Trakiškio šviesuolė Jonines visada pasitinka su folkloro ansambliu „Margutis“ ar su bendruomenės aktyvistais dalyvauja įvairiuose vietovėse vykstančiuose renginiuose. „Manęs neranda nei vaikai, nei anūkai“, – sako senjorė.

Ponia Janina pasakoja, kad Joninių naktį žolės įgauna magiškų galių, o jų gydomosios savybės itin suaktyvėja. Ji pamena, kad vaikystėje dar prieš Jonines suaugusieji vaikus varydavo į laukus skinti vaistažolių senyviems žmonėms, kurie jau patys nebegalėdavo žoliauti.

„Tais laikais augalus pažinojo visi – ir jaunas, ir senas. Vaistų būdavo sunku gauti, todėl moterys noriai dalydavosi žiniomis ir patirtimis. Gydėmės tuo, ką duodavo gamta“, – prisimena J. Bikinienė.

Be to, iki Joninių žmonės skubėdavo ir vantų pirčiai prisirišti. Mat buvo tikima, kad po Joninių surištos beržinės vantos jau niekam tikusios.

Garbaus amžiaus sulaukusi senolė ir dabar sveikatą stiprina liaudies medicinos priemonėmis. Džiovina ramunėles, apynius, jonažoles ir kitas žoleles.

Svarbiausias ritualas – laužo deginimas

Janina pasakojo, kad gražiausia vasarvidžio šventė turi šimtmečius atlaikiusias tradicijas, tačiau močiutė ne visas jas pamena. Senovėje netekėjusios merginos Joninių naktį apsivilkdavo baltais lininiais drabužiais ir dainuodamos eidavo pinti gėlių vainikų, skaičiuodavo porinius ramunės žiedlapius – porinis skaičius reiškė santuoką, neporinis – vienatvę. O norėdamos sužinoti, kokį vyrą gaus, merginos vidurnaktį iškasdavo gabalėlį velėnos ir jį apversdavo. Iš ryto pasižiūrėdavo, koks vabalas išlenda: jeigu pilkas – vyras bus neturtingas; jeigu spalvotas – tekės už valdininko; jeigu žalias – taps ūkininko žmona.

Tada būrimų, susijusių su meile ir vedybomis, būta įvairių: buvo manoma, kad jeigu mergina ir vaikinas kartu peršoks laužą susikibę rankomis, jie tais metais susituoks. Netekėjusios merginos vidurnaktį į upę ar ežerą paleisdavo po du vainikus, ir jeigu vainikai išsiskirdavo, tai reikšdavo skyrybas su mylimuoju, jeigu susiglausdavo – vedybas. Tačiau, pasak J. Bikinienės – svarbiausia buvo ne burtai, o Joninių laužo deginimo paprotys išlikęs iki šių dienų: buvo tikima, kad kuo labiau jis apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius.

„Ir dar labai svarbu sūpynėse pasisupti, ir kuo smarkiau – tuo geriau. Tikėjome, kad supdamiesi pasisemiam sveikatos“, – sako senjorė.

Močiutė mena ir didelius ąžuolo vainikus, kuriuos kabindavo Jonams ant pečių, ar puošdavo kiemo tvoras bei duris.

Kaimo šviesuole vadinama Janina Bikinienė neišbarstė artimus žmones ir protėvius menančių daiktų. Juos saugo savo kiemo klėtelėje įkurtame muziejuje.

Aprūkymas – sena tradicija

Dar nuo seno ponia Janina atsimena, kad vykdavo ir aprūkymas žolėmis. Žinių gavusi iš savo šeimos moterų, jas naudoja dar ir šiandien, net kitas Trakiškio žolininkes pamokiusi, kaip tą daryti. Mat smilkalai iš vaistažolių ne tik apsaugo, bet ir gydo įvairias ligas. Tada tėvai, ištikus bėdai, kviesdavo kaimo žolininkę, ir toji vaiką aprūkydavo.

Teigiama, kad šitoks ritualas daugeliui padėdavo, ypač vaikams – nuo išgąsčio, įvairių vočių, pūlinių, kitų blogybių. Pasak J. Bikinienės, kurį laiką šitoks organizmo stiprinimo, gydymo būdas buvo primirštas ir nebenaudojamas, todėl iš knygų, iš senų žmonių prisiminimų surinkusios daugybę informacijos trakiškietės aprūkymo ritualą atgaivino ir dabar jį rodo per įvairius renginius. Aprūkymui reikalingas specialus katiliukas, stovas, anglys, lininė drobulė ir, žinoma, atitinkamos žolelės.

Darbas žmogų puošia

Kovą devyniasdešimtmetį atšventusi J. Bikinienė yra šio krašto šviesulys. Čia lankosi įvairiausi tautosakos rinkėjai: Panevėžio miesto ir rajono mokiniai, studentai iš visos Lietuvos, Panevėžio miesto muziejaus etninės kultūros skyriaus darbuotojai, jaunieji liaudies kūrybos atlikėjai mokosi iš Janinos tarmiškai kalbėti ir pasakoti. Senjorės namus aplankė ne vienas žurnalistas. Pastarieji rinko medžiagą apie pasiruošimą didžiosioms metų šventėms – Kūčioms, Kalėdoms bei Velykoms.

„Nuo vaikystės turėdavau kažkuo užsiimti – dainavau, šokau, vaidinau, audžiau, mezgiau, žoleles rinkau. Tik kai vaikus auginau, buvau šiek tiek atitrūkusi nuo savo pomėgių“, – pasakojo Janina.

Janina Bikinienė rodo daugiau nei 200 metų skaičiuojantį barzdos skustuvą.

Dar įvairesnės veiklos ji ėmėsi, kai išėjo į pensiją. Prisiminė tai, ką buvo išmokusi iš savo mamos ar senelės – numezgė ne vieną dešimtį lovatiesių ir kilimėlių, kuriais apdovanoja savo artimiausius žmones. Ne kartą jie buvo eksponuoti ir Trakiškio bendruomenės namuose. Be to, savo sodyboje senolė turi įsirengusi šeimos daiktų muziejų. Į senovinę patalpą garbioji šeimininkė sunešė giminės moterų rankdarbius, buities ir ūkio padargus, prieškario laikus menančius drabužius, išsaugotą apavą ir kitokius daiktus. Vietą čia rado žibalinės lempos, mokyklinė uniforma, benzininis žiebtuvėlis, buvęs uošvio tėvo rankose, kišeninio laikrodžio futliaras. Pasak ponios Janinos, dalis eksponatų skaičiuoja net po du ar tris šimtus metų. J. Bikinienės anūkė prie šių daiktų pritvirtino paaiškinimus, kaip tikrame muziejuje.

Trakiškio šviesuolės sodyboje vykdavo ir bulviakasio pabaigtuvių šventė, į kurią susirinkdavo gausus būrys smalsuolių. Ypatingą, bulvei pagerbti skirtą šventę, kuri taip ir vadinosi – „Bulvė ir maistas, ir vaistas“ , bene dešimtmetį, savo sodyboje rengdavo pati Janina, tačiau dabar šią kulinarinio paveldo tradiciją kultūros puoselėtoja perdavė Trakiškio bendruomenei, kuri ir rūpinasi šventės tęstinumu.

J. Bikinienė, linkėdama visiems gražiai sutikti Jonines, priduria, kad kiekvieno namuose privalo būti nuo visų blogybių sauganti šventinta kadagio šakelė ir šv. Agotos duona. „Dar ir balti dobilai praverstų. Iš jų reikia virti arbatą. Šiandieniniam žmogui, kuris visur skuba, gyvena įtampoje ir yra piktas, arbata padės nuimti stresą. Būkite jauni, gražūs, laimingi ir sveiki“, – „Tėvynės“ skaitytojams linkėjo J. Bikinienė.

AIK

Labirintų parkas

Mano namukas

Biuro verslas

Dattoo tattoo

Panevėžio gimtadienis

PIC

NĖRA KOMENTARŲ

Atsakyti

JP.LT už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.LT pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.