Per COVID-19 pandemiją vandenynuose atsidūrė daugiau nei 25000 tonų su pandemija susijusių atliekų, tokių kaip kaukės ir vienkartinės pirštinės.
Tai daugiau nei 2000 dviaukščių autobusų vertės atliekų kiekis, pranešė „The Guardian“. Ir po kelerių metų dalis tų plastikinių pirštinių ir pakavimo medžiagų, likusių po pandemijos pirkimų, gali imti suktis aplink Šiaurės ašigalį.
Analizės metu nustatyta, kad nuo pandemijos pradžios iki 2021 m. rugpjūčio mėnesio vidurio, 193 valstybės sukūrė 8,4 mln. tonų su pandemija siejamų plastiko atliekų, skelbia „The Guardian“.
Didžioji dalis plastiko, apie 87,4%, buvo panaudoti ligoninėse, o 7,6% — individualių asmenų.
Pakuotės ir testavimo rinkiniai sudarė atitinkamai apie 4,7% ir 0,3% atliekų, pranešama tyrime, paskelbtame žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.
Komanda sukūrė modelį, leidžiantį nuspėti koks plastiko atliekų kiekis po išmetimo pateko į vandenyną.
Jie prognozuoja, kad iki rugpjūčio 23 d. į pasaulio vandenynus kelius atrado apie 25900 tonų plastiko atliekų, čia suplaukusių su 369 didžiųjų upių vandenimis, praneša „The Guardian“.
Per trejus metus, didžioji dalis atliekų persikels iš vandenyno paviršiaus į paplūdimius bei jūros dugną, o iki metų pabaigos daugiau nei 70% bus išplauta į paplūdimius.
Modelis prognozuoja, kad nors trumpuoju laikotarpiu šiukšlės daugiausia paveiks pakrančių aplinkas, esančias netoli pirminių jų šaltinių, tačiau ilguoju laikotarpiu atvirame vandenyne gali susiformuoti šiukšlių salos.
Plastikas, kuris bus nunešamas link Poliarinio rato, čia atsidurs aklavietėje, ir didžioji dalis jo tuomet sparčiais sės ant jūros dugno, rodo modeliai. Tyrėjai taip pat prognozuoja, kad vadinamoji poliarinio rato regiono plastiko sankaupos zona susiformuos iki 2025 m.
„Pastaroji COVID-19 pandemija lėmė išaugusią vienkartinio plastiko paklausą, o tai dar labiau padidino spaudimą šiai jau nekontroliuojamai problemai,“ – rašė tyrimo autoriai.
Mokslininkai teigia, kad reikia geresnių medicininio plastiko atliekų surinkimo, apdorojimo ir šalinimo sistemų besivystančiose šalyse, kad jos nepatektų į upes, o taip pat ir bendro poreikio apriboti vienkartinio plastiko naudojimą bei padidinti tvarios alternatyvos naudojimą.